RPLC Klaipėdos filialo Vaikų dienos stacionaro skyriuje su 14-18 metų paaugliais dirba kompetentingi specialistai: vaikų ir paauglių gydytojai psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai ir ergoterapeutai.

Kiekvienam vaikui yra sudaromas individualus gydymo planas, apimantis psichikos sveikatos gerinimą ir svarbias šeimos gyvenimo sritis, šeimos santykio stiprinimą. Per įvairius grupinius ir individualius užsiėmimus lavinami jaunuolių emociniai, socialiniai, pažintiniai, mokymosi įgūdžiai ir tokiu būdu kompleksiškai sprendžiamos rizikingo elgesio ir žalingo vartojimo situacijos.

Kaip vyksta darbas su šiame skyriuje besilankančiais vaikais ir paaugliais, pasakoja medicinos psichologė Kristina Gaurilovienė.

Kaip vyksta vaikų ir paauglių konsultacijos, grupiniai užsiėmimai?

Konsultacijos dažniausiai būna individualios – stengiuosi sukurti saugią, nevertinančią erdvę, kur vaikas ar paauglys galėtų kalbėti atvirai. Dažnai paaugliai yra užsidarę, jiems gali trūkti motyvacijos atsiverti, todėl svarbiausia – užmegzti kontaktą ir parodyti, kad man nuoširdžiai rūpi, kaip jie jaučiasi ir ką išgyvena.

Grupiniai užsiėmimai yra puiki galimybė mokytis vieniems iš kitų, diskutuoti apie gyvenimo įgūdžius, žalingo vartojimo ar priklausomybių pasekmes, emocijų atpažinimą. Kartais organizuojame kūrybinius užsiėmimus – tai padeda atsipalaiduoti ir atskleisti emocijas netiesiogiai.

Kas šiame darbe jus labiausiai motyvuoja?

Tikėjimas, kad kiekvienas vaikas turi vidinį  potencialą. Man labai svarbu matyti vaiką ne per elgesį, o per jo vidinį pasaulį. Net jei jų elgesys šiuo metu žalingas, greičiausiai tai gali būti pagalbos šauksmas. Aš matau gerus vaikus – net jei jie elgiasi netinkamai. Ir kai pavyksta atrasti bent mažą ryšį ar pamatyti pokytį – net jei jis labai nedidelis – tai labai įkvepia, nes net mažiausi pokyčiai gali sukelti didelį efektą ilgainiui. Ryšys ir nuoširdus buvimas šalia gali tikrai daryti stebuklus.

O kas galbūt būna sunkiausia?

Kartais vaikai elgiasi abejingai, jiems atrodo, kad nieko nereikia keisti arba kad niekas jais netiki. Tokiais momentais svarbu išlikti kantriam ir priimti jų pasipriešinimą ne kaip asmeninį atmetimą, o kaip gynybinę reakciją.

Kartais emociškai sunku matyti, kai vaikai viduje laiko dalykus, apie kuriuos nenori kalbėti. Tokiais atvejais nuoširdus dėmesys ir priėmimas gali tapti pirmu žingsniu į pokytį.

Ką norėtumėte pasakyti tėvams, kurių vaikai susiduria su žalingu vartojimu, arba patiems paaugliams, kurie nedrįsta kreiptis pagalbos? Kaip juos paragintumėte, paskatintumėte?

Kreipimasis į priklausomybės ligų centrą nėra bausmė. Tai pirmas žingsnis į pagalbą, galimybė vaikui būti išgirstam, atrasti kitą kelią, gauti palaikymą. Kuo anksčiau reaguojama – tuo didesnė tikimybė padėti jam. Pastebiu, kad kartais ne visada iki galo suprantama, kokio masto problema gali būti žalingas vartojimas ar priklausomybė. Kartais tai nuvertinama – tarsi laikinas etapas, todėl pagalbos neieškoma.

Paaugliams norėčiau pasakyti: tu nesi vienas. Kreiptis pagalbos nėra silpnumo ženklas – tai stiprybė. Žinau, kad kartais gali būti sunku pasitikėti, bet yra žmonių, kurie nori padėti, be priekaištų  ar spaudimo. Net jei bijai – pabandyk. Tavo gyvenimas vertas šviesesnės ateities.

Tėvams norėčiau pasakyti, kad jų parama – labai svarbi. Kartais už žalingo elgesio slypi ne paaugliškas maištas, kaip gali būti galvojama, o nerimas ar noras būti pastebėtam. Kiekvienas vaikas nori būti mylimas ir priimtas, net jei to tiesiogiai neparodo. Todėl tėvams svarbu ne kaltinti, o klausytis.