Socialiniai darbuotojai yra specialistai, būnantys šalia žmonių, kurie susiduria su įvairiais gyvenimo sunkumais, padedantys jiems spręsti situacijas, pagerinti gyvenimo kokybę, neretai tampantys tais, kuriems išsipasakojama. RPLC filialuose dirba apie 50 socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų. Lietuvos socialinių darbuotojų dienos, minimos rugsėjo 27-ąją, proga savo mintimis pasidalino viena jų – Šiaulių filialo socialinė darbuotoja Karolina Gykarienė.

Kaip atrodo socialinio darbuotojo darbas priklausomybės ligų centro filiale: su kokiais pacientais dirbate, kokias veiklas jiems vedate, kaip padedate?

Pirma mintis – dinamiškai. Dirbant su priklausomybės ligomis sergančiais žmonėmis visas darbas yra nuolatinėje dinamikoje. Pradedant dienos planavimu baigiant asmens būsena, elgesiu, motyvacija, noru bendradarbiauti.

Pradėjau savo darbą RPLC Šiaulių filiale Alkoholinės ir narkotinės abstinencijos skyriuje prieš beveik 8 metus, tuo metu dažniausiai dirbdavau su alkoholį vartojančiais žmonėmis. Dabar į gydymo įstaigą pagalbos kreipiasi vis daugiau tiek kitas psichoaktyviąsias medžiagas vartojančiųjų, tiek ir patiriančių elgesio priklausomybes.

Šiuo metu dirbu Stacionarinės psichosocialinės reabilitacijos (motyvacinės terapijos) skyriuje. Stengiuosi ieškoti naujų būdų suteikti pacientams žinių, įgūdžių siekiant išlaikyti blaivybę ar pradėti gyventi blaiviai. Mokomasi medituoti per kvėpavimo pratimus, ugdyti atsisakymo įgūdžius, analizuojame nervų sistemą ir ieškome būdų ją stiprinti, bandome įvardinti dienotvarkės laikymosi iššūkius ir privalumus, stengiamės atpažinti riziką keliančias situacijas, kuriame apsaugines strategijas, ieškome būdų integruoti dienotvarkę bei kitas įgytas kompetencijas į kasdienybę.

Kaip padedu? Galbūt čia geriausiai atsakytų pacientai, bet ką dažnai girdžiu, kad pirmiausiai, ypatingai pirmą kartą besikreipiančius, motyvuoja tai, kad jie yra priimami ne su moralais (kartais žmonės įvardina, kad to tikėjosi), o su pagarba, šypsena ir bandymu suprasti.

Kas šiame darbe labiausiai motyvuoja?

Labiausiai motyvuoja žmonės. Ypatingai tais atvejais, kuomet nuoširdžiai ieško pagalbos ir stengiasi. Arba atvirkščiai, kai žmogus tarsi nusiginkluoja priėmus jo nenorą, žemą motyvaciją, pradeda tyrinėti gydymo programą, joje atranda kažkiek naudos ir išeina, kad ir mažą pokytį padaręs, bet padaręs. Labai džiugina, kai gautus įrankius naudoja ir toliau ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad tinka ir jaučia patys prasmę ir naudą.

Labai paliečia tie žmonės, kurie parašo laišką, ar aplanko, ar netyčia sutikus už įstaigos ribų inicijuoja pokalbį, padėkoja, apsikabina, pasidalina savo istorija, pasakoja, kad prisimena mano žodžius ir tai jiems padeda.

Ir aš tikrai nesu tokia naivi, kad sakyčiau, jog tai tik mano indėlis, nes jau suprantu puikiai, kad pirmiausia tai yra tas žmogus, jo nuopelnai, jo darbas. Jeigu jis prisimena – vadinasi, buvo dėmesingas programos metu. Jei pavyksta, jei konsultuojasi esant iššūkiams – tai jo darbo vaisiai. Aš esu tik įrankis, kurį galima naudoti arba pamiršti.

Tie nuoširdūs susitikimai, neslėpsiu, man tokie svarbūs, kad kartais ir ašara nurieda, ir pastiprina, – vis dėlto, kažką darau tinkamai, jei pavyksta užmegzti ryšį. Mano supratimu, viskas prasideda būtent nuo ryšio kūrimo.

O kas būna sunkiausia, kai norisi nuleisti rankas?

Tokių dalykų ir situacijų yra: ir rankos periodiškai svyra, motyvacija kinta, būna dienų, kai abejoji savimi, savo kompetencija, savo žiniomis, įgūdžiais, galimybėmis padėti.

Dažniausiai nuvilia ne žmonės – jiems gali sektis ir nesisekti, tai jų augimo kelias. Svarbiausia suprasti, kas tame kelyje trukdo keistis ir kas padeda, o tokie atradimai dažniausiai vyksta, kad ir kaip nemalonu, per atkryčius ir emocinius iššūkius.

Dažniausiai iššūkius kelia sisteminiai ribotumai, vidiniai įstaigos ir išoriniai sistemos pokyčiai, tarpinstitucinio bendradarbiavimo klausimai, bendro požiūrio ir darbo kryptingumo klausimai. Esu labai laiminga ir dėkinga, kad mūsų nedidelė, tačiau stipri komanda yra ta atsvara, kuri padeda, kai rezervas išsenka, primena, kad esu ne viena, kad mes kartu, ieškome išeičių ir augame pačiose įvairiausiose situacijose.

Ko palinkėtumėt visiems Lietuvos socialiniams darbuotojams jų dienos proga?

Labai noriu palinkėti to, ko, tikiu, linkime per retai: praktikuoti atjautą sau, mokytis brėžti ribas, tikėjimo savo darbu ir ryžto pripažinti savo ribotumus, augti ne tik profesinių kompetencijų atžvilgiu, bet pirmiausia, kaip žmonėms. Gydyti savo žaizdas, ieškoti veiklų, kurios papildo pačių rezervą, ir daug kokybiško poilsio.

Nes bent jau aš tikiu, kad mes duodame ne tik tai, kas parašyta metodikose, knygose, straipsniuose, tyrimuose, bet ir to, kas patys esame. Būdami pavyzdžiu patys sau, daug lengviau priimame kitą ir iš pilnų rieškučių galime dalintis.

Gintarės Daknytės nuotrauka