Savaitė be rūkymo, mėnuo be alkoholio, pusmetis be azartinių žaidimų – panašius žmonių pasisakymus neretai matome viešojoje erdvėje. Specialistų teigimu, sveikstant nuo bet kokios priklausomybės kiekviena diena be vartojimo yra reikšminga. Vis dėlto tikroji remisija – tai ne skaičiai, o pasikeitusi gyvenimo kokybė, kai nebekyla minčių apie vartojamą medžiagą ar probleminį elgesį, o jei ir kyla, žmogus moka jas suvaldyti.

Socialinė darbuotoja Rita Gedvilienė, dirbanti su sveikstančiais nuo priklausomybių žmonėmis, pabrėžia, kad nors dažnai teigiama, jog pirmieji metai be vartojimo yra svarbus remisijos laikotarpis, daug svarbesni už praėjusį laiką yra vidiniai pokyčiai – pasikeitusios mintys, gebėjimas išbūti su emocijomis ir žalingo elgesio keitimas konstruktyviu.

„Pasidalinsiu vienos pacientės istorija. Ji turėjo stiprią priklausomybę, vartojo įvairias psichoaktyvias medžiagas kasdien ir kone be pertraukų, buvo tapusi abejinga viskam, net savo vaikui, buvo atsiradę kitų sutrikimų. Šiandien dėl jos pačios pastangų ir specialistų pagalbos jau šešeri metai, kai ji yra remisijoje, baigė studijas, dirba, atkūrė ryšį su šeima. Ar ji nesusiduria su iššūkiais? Susiduria, bet tokiais momentais vietoje poreikio pavartoti jai kyla noras paskambinti specialistams ir pasikalbėti“, – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro Panevėžio filialo Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus specialistė.

Mokomasi išbūti su savimi nevartojančiu

Pašnekovės teigimu, žmonės dažnai neįsivaizduoja, kas yra priklausomybė, kaip nuo jos sveikstama, ir tuomet jiems sunku suvokti ligos mechanizmą.

„Daugelis atvažiuojančių gydytis galvoja, kad užteks tik nutraukti vartojimą ir jau pasveiks. Sustoti vartoti – tik pirmas etapas. Antrasis – psichosocialinė reabilitacija, kai mokomasi išbūti be vartojimo, prie kurio žmogus būdavo įpratęs, išmokti suprasti, kodėl skauda, susidurti su savimi tikru, ne tuo vartojančiu. Labai svarbu atpažinti ir priimti jausmus, emocijas, nes dažnai pradedantys gydytis net nemoka įvardinti, kaip jaučiasi, sako tik „gerai“, „blogai“, „nesvarbu“. Šio antrojo etapo trukmė yra labai individuali kiekvienam“, – sako R. Gedvilienė.

Geras požymis, rodantis remisiją – kai dingsta poreikis vartoti. Socialinė darbuotoja pasakoja iš pacientų girdinti, jog jie vieną dieną supranta, kad nebereikia vartoti bet kokioje sudėtingoje situacijoje, net tokia mintis nebekyla, nors anksčiau vartojimas būtų atrodęs savaime suprantamas ir kone vienintelis galimas pasirinkimas.

Ji neneigia, kad kai kurie žmonės gali nustoti vartoti alkoholį ir niekada nebejausti jokio poreikio, bet greičiausiai jų atveju tai būna dar ne priklausomybė, o žalingas vartojimas.

„Tokiais atvejais gali pakakti ir stiprios išorinės motyvacijos, kad būtų staiga nutraukiamas vartojimas ir išbūnama be jo. Tokia motyvacija gali tapti, pavyzdžui, gydytojo pasakymas, kad toliau taip elgiantis gresia mirtis. Bet kai yra diagnozuota priklausomybė, sveikimas paprastai yra ilgas procesas, nes vien valios pastangų pasveikti nuo šitos ligos nepakanka“, – aiškina RPLC atstovė.

Labai svarbi vidinė motyvacija sveikti, nes kai žmogus pats apsisprendžia, kad to nori, tuomet išlikti remisijoje ilgiau yra kur kas didesnė tikimybė.

„Nemažai žmonių ateina gydytis vien dėl išorinių paskatų: artimieji liepia, įvairios tarnybos nukreipia. Viskas gerai su tokia išorine motyvacija, bet būtinai reikalinga ir vidinė. Tiesa, ji gali atsirasti ir gydymo metu. Įstrigo atvejis, kai žmogus atėjo „iš reikalo“, atsiųstas probacijos tarnybos. Iš pradžių jam niekas nebuvo įdomu, bet pamažu prisibeldėme iki jo vidinės motyvacijos, ir pabaigęs gydymo kursą jis pasakė, kad eis probacijos specialistei padėkoti, jog liepė jam gydytis“, – kalba R. Gedvilienė.

Palaikymas padeda išvengti atkryčių

Pasiekus remisiją klaidinga galvoti, kad liga praėjo, tad galima pradėti gyventi kaip anksčiau – vartoti alkoholį „saikingai“, nevengti vartojimą skatinančių aplinkybių. Toks požiūris gali lemti atkryčius.

„Remisijoje esantys žmonės, nebejausdami poreikio vartoti, atsipalaiduoja, pradeda nebevengti situacijų, kurios gali skatinti vartojimą, ima galvoti, kad gali gyventi įprastą gyvenimą. Grįžimas į tą pačią aplinką, kurioje buvo vartojama ar kuri primena vartojimą, irgi gali paskatinti atkrytį“, – tikina ji.

Kartais žmogus net nesupranta, kad atkrytis jau vyksta. Jis tampa uždaresnis, nervingesnis, vienišesnis, izoliuojasi nuo kitų, pasimeta savo emocijose. Tokiose situacijose naudinga turėti žmogų, su kuriuo būtų galima pasikalbėti ir pasitikrinti realybę.

„Pavyzdžiui, žmogui gali atrodyti, kad visą savaitę likti namuose ir žiūrėti filmus yra normalu – jis gali manyti, kad tiesiog ilsisi ir nusipelno tokio poilsio. Tačiau kitas žmogus gali pastebėti, jog toks elgesys gali rodyti emocinį nuovargį, motyvacijos stoką, bėgimą nuo problemų, kasdienių įsipareigojimų vengimą. Kodėl vieniems, atrodo, paprasta nebevartoti kelis ar keliolika metų, o kiti neišsilaiko? Skirtumas dažniausiai slypi būtent palaikyme. Turintieji šalia žmonių, su kuriais gali būti emociškai atviri, išlieka remisijoje ilgiau. Kai artimų žmonių nėra, rekomenduoju psichologus, grupinius susitikimus baigusiems priklausomybės gydymo kursą mūsų centre, kurie vyksta kas mėnesį“, – rekomenduoja specialistė.

Sveikimas nėra draudimų sąrašas

Socialinė darbuotoja, dirbdama su pradedančiais sveikti ir jau ilgiau remisijoje esančiais žmonėmis, sako pastebinti, kad bene dažniausias jų įvardijamas jausmas yra baimė grįžti į gyvenimą be vartojimo. Kiti jaučiasi vieniši, sako, kad ne visada ir ne visi artimieji supranta jų būsenas.

„Kartu juose gyvena viltis, kad viskas susitvarkys, džiaugsmas dėl mažų dalykų: kad gali pabusti be nerimo, būti šalia vaikų, dirbti, išbandyti naujus dalykus. Žmonės įvardija, kad padeda bendrystė, buvimas tarp tų, kurie supranta, o trukdo – tylėjimas ir bandymai išgyventi vienam“, – teigia ji.

Tiems, kurie bando atsisakyti žalingo vartojimo ar sveiksta nuo priklausomybės, R. Gedvilienė pataria pirmiausia būti sąžiningiems su savimi, nebijoti prisipažinti, kai sunku, nebandyti visada būti „kietiems“, nebijoti kreiptis pagalbos. Taip pat turėti bent vieną žmogų, su kuriuo galėtų būti emociškai nuogi, kuomet blogai jaučiasi, jei kyla sunkios mintys, noras pavartoti ir panašiai.

Specialistė primena, kad svarbūs ir paprasti dalykai: miegas, mityba, judėjimas, dienos ritmas, taip pat atrasti veiklą, kuri teikia prasmę, nes dėl to gyvenimas pasidaro pilnesnis.

„Kartais žmonės sako, kad vartodami kentėjo, nevartodami irgi jaučiasi kenčiantys, tai kokia prasmė? Visada patariu rasti pozityvių veiklų, kurios teiktų ne tik prasmę, bet ir geras emocijas. Sveikimas nėra draudimų sąrašas, tai – kelias į gyvenimą, kuriame norisi būti, o ne kentėti“, – sako R. Gedvilienė.

M. Ambrazo nuotr.