Pagalba priklausomybę nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, azartinių lošimų patiriantiems žmonėms ir jų artimiesiems – gydytojo psichiatro Pavel Osipov kasdienybė. Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialo Ambulatoriniam skyriui vadovaujantis medikas sako, kad nors priklausomybės stigma po truputį mažėja, o pagalbos ieškoma drąsiau, priklausomybė vis dar išlieka tema, kuria nėra lengva kalbėti.

– Kasdien dirbate su žmonėmis, kurie susiduria su priklausomybe ir į jus kreipiasi pirmą kartą. Papasakokite, kaip vyksta konsultacijos ir gydymo procesas?

– Ambulatorinis skyrius yra pirmas žingsnis ir tarsi vartai į visą gydymo ir sveikimo procesą. Tačiau pirmas žingsnis yra ir vienas iš sunkiausių: ateiti pas nepažįstamą žmogų, atvirai kalbėtis apie problemas reikalauja nemažai drąsos, ypač tiems, kas turi labai griežtą moralinių vertybių sistemą. Kyla klausimų, ką apie mane pagalvos specialistai, kokią diagnozę nustatys, o jei nesupras, nuvertins ar net pasijuoks? Iš tiesų jau po pirmos konsultacijos žmogus dažniausiai pastebi, kad tos baimės labiau atspindi jo vidines nuostatas ir įsitikinimus apie save, o aplinkiniai nieko panašaus negalvoja.

Ateiti pas priklausomybės ligų specialistą nereiškia, kad būtinai čia ir dabar reikės gultis į ligoninę su diagnoze. Galima ateiti tiesiog pasikonsultuoti, pasitarti, pasikalbėti, o ir gydymo būdų bei kelių, jei prireiktų, yra įvairių, tad ir parenkami jie individualiai, atsižvelgiant į kiekvieno asmens situaciją.

Nebūtinai žmonės privalo ateiti tik dėl savęs, jie kreipiasi norėdami pasitarti dėl artimųjų, kurie žalingai vartoja psichoaktyviąsias medžiagas ar turi elgesio priklausomybių. Neretai lankosi susirūpinę jauni suaugusieji, kurių tėvai žalingai vartoja alkoholį ir nenori to atsisakyti, o jie ieško būdų, kaip padėti tėvams ir sau, kaip išgyventi įvairias emocijas.

Svarbiausia yra ateiti, nes psichiatrijoje galioja taisyklė, kad sveikiausias yra tas, kuris kreipiasi. Jeigu žmogus atėjo, reiškia jis mato, suvokia, kad kažkas yra ne taip, ir tai yra jo sveikumo požymis.

– Priklausomybę gali sukelti daug skirtingų medžiagų, tokių kaip alkoholis, nikotinas, narkotikai, taip pat lošimai, internetas, azartiniai žaidimai. Kurias iš jų dažniausiai tenka diagnozuoti pacientams?

– Leisiu sau pajuokauti, kad ilgą laiką alkoholis buvo priklausomybę sukeliančių medžiagų karalius. Iš esmės priklausomybė nuo alkoholio ir šiandien yra dažniausia diagnozė, nors daugėja ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų žalingo vartojimo atvejų. Vien tik alkoholis paprastai yra problema žmonėms, vyresniems nei 30-35 metų. Jaunesni dažniau susiduria su priklausomybe ne vien nuo alkoholio, bet kartu ir nuo narkotinių medžiagų, lošimų, kitomis elgesio priklausomybėmis. Pasitaiko vis daugiau atvejų, kai alkoholis vartojamas kartu su psichostimuliatoriais, tad išsivysto priklausomybė nuo abiejų šių medžiagų.

– Ar žmonės dažniau patys supranta, kad turi problemą, ir kreipiasi savo iniciatyva, ar vis dėlto daugumą kažkas kitas paskatina, o gal net priverčia tai padaryti?

– Tiesa, iš pradžių žmonės dažniausiai ateina dėl to, kad gavo susirūpinimo signalus iš aplinkos: tai gali būti artimieji, kolegos darbe, socialinės ir teisėsaugos institucijos ir t. t. Bet tai yra normalu – esame socialinės būtybės ir suvokiame save ir per aplinkinių grįžtamąjį ryšį. Būtent taip ir formuojasi motyvacija keistis.

Kai iškyla problema, šiuo atveju priklausomybė, žmogus pereina tris pagrindinius etapus: neigimo, svarstymo ir veiksmų. Akivaizdu, kad neigimo etape pagalbos neieškoma, tad ir į mus žmonės dažniausiai kreipiasi, kai būna svarstymo arba veiksmų etapuose. Įdomu tai, kad net jei žmogus pats apsisprendžia ateiti, dažniausiai prieš tai būna kokia nors reakcija iš jo aplinkos, privertusi susimąstyti.

Padėti sveikti galima visiems, bet kur kas lengviau, kai pagalba suteikiama kuo greičiau, pačioje žalingo vartojimo ar priklausomybės pradžioje, ir kai žmogus nori ją priimti. Kai liga pažengusi, žmogus daug metų vien tik vartoja, neturi darbo, namų, artimųjų, pajamų šaltinių, turi sveikatos problemų, yra žymiai sunkiau padėti. Tačiau realiai niekada nėra per vėlu, nes kai kuriuos žmones atsitokėti priverčia, nenoriu sakyti atsispyrimas nuo dugno, bet kartais kaip tik tokios situacijos.

Įstrigo atminty vienas pacientas, kurį prieš gerą dešimtmetį atsiuntė probacijos tarnyba: nemotyvuotas, įsitikinęs, kad jam viskas gerai, kad konsultacijos yra tik laiko gaišimas. Kalbėjausi su juo, bet jis tuo metu nebuvo pasiruošęs išgirsti. Vėliau vyriškis padarė sunkų nusikaltimą, pateko į laisvės atėmimo įstaigą, o atlikęs bausmę pats vėl kreipėsi į mus – sakė, kad permąstė savo gyvenimą, tapo religingu, yra pasiruošęs keistis iš esmės. Tokie atvejai, kai žmogaus sveikoji pusė nugali, net kai tai neatrodo įmanoma, sugrąžina tikėjimą, kad pasikeisti ir priimti pagalbą galima visada.

– Tokie atvejai motyvuoja, tačiau jums, kaip gydytojui, jie turbūt yra ir sudėtingiausia darbo dalis – kai žmonės priešinasi pagalbai?

– Gal keistai nuskambės, bet sunkiausia nėra dirbti su pacientais, kurie nemotyvuoti arba neigimo etape. Sunkiausia, kai ateina žmogus, kuris turi motyvaciją, bet aplinka, kurioje jis gyvena, visiškai nepadeda.

Kodėl artimieji neretai savotiškai trukdo norinčiam sveikti nuo priklausomybės žmogui? Mes kartais tiek priprantame prie neigiamų dalykų, kad pokytis pradeda gąsdinti ir žmonės renkasi toliau gyventi blogiau, negu ką nors keisti. Gana tipinis atvejis, kai žmogus po daugelio metų alkoholio vartojimo apsisprendžia pradėti gyventi blaiviai, bet iš jo artimos aplinkos atsiranda keistas pasipriešinimas: artimieji patarinėja neiti pas gydytojus, nevartoti paskirtų vaistų, siūlo bent truputį išgerti per šventes, nors žino, kad žmogus apskritai negali vartoti alkoholio, kad nesukeltų atkryčio.

Arba, pavyzdžiui, mama ateina pasitarti, ką jai daryti su sūnum, kuris niekur nedirba, kasdien vartoja narkotikus. Paklausta, iš kur jis gauna pinigų narkotikams, jei nedirba, atsako, kad pati duoda. Kitas atvejis, kai tėvai patys narkotikus sūnui perka, nes sūnus yra neįgalus ir nevaikšto. Tokiose situacijose akivaizdu, kad pagalba reikalinga ne tik priklausomam žmogui, bet ir jo artimiesiems, nes aplinkos sveikumas bei tinkama reakcija yra vieni iš esminių faktorių, kurie ir atveda žmogų gydytis, ir palaiko jį remisijoje.

Dažnai siūlau pacientų artimiesiems ateiti pasikonsultuoti, aptarti, kaip reikėtų elgtis, kokių klausimų kyla, o išgirstu, kad tai ne jų problemos, ne jie yra ligoniai ir nevaikščios pas psichiatrą. Tokias situacijas man, kaip gydytojui, matyti yra sunkiausia, kai suprantu, kad pacientas yra tam tikra prasme sveikesnis negu jo aplinka.

Artimųjų patiriama kopriklausomybė yra labai didelė problema, apie kurią, mano nuomone, nepakankamai kalbama, ir net medikų bendruomenėje ji būna nuvertinama. Manoma, kad tai yra tiesiog toks santykių modelis, tačiau kai žmonės daug metų, kartais dešimtmečiais, gyvena tokiuose patologiniuose santykiuose, jie ne tik kenčia, bet ir pradeda priimti tai kaip normą.

– Jūsų nuomone, ar keičiasi visuomenės požiūris į priklausomybę ir ja sergančius žmones? Ar pradedama įsisąmoninti, kad priklausomybė yra gydoma liga, o ne gėda, kurią reikia slėpti ir neigti?

– Tikrai keičiasi, nors stigma dar niekur nedingo. Bet žmonės drąsiau kreipiasi ir dėl savęs, ir dėl artimųjų. Pastebėjau, kad tai iš dalies priklauso nuo amžiaus, išsilavinimo, požiūrio. Konservatyvių pažiūrų žmonėms, kurie turi griežtą moralinę sistemą, orientuotą į gėdą ir gėdinimą, sunkiau ateiti pas psichiatrą, o jaunesnės kartos drąsesnės, atviriau bendrauja, ateina ir iš karto išdėsto problemą, iš jų nereikia pešti po vieną žodį.

Pastaruoju metu viešoje erdvėje apie psichikos sveikatą daugiau kalbama ne kaip apie baubą, o kaip apie normalų dalyką, dėl to žmonės greičiausiai jaučia mažiau įtampos kalbėdami. Kartais vos ne madinga yra sakyti, kad lankaisi pas psichoterapeutą dėl tam tikrų diagnozių. Deja, apie priklausomybę dar nėra populiaru ar madinga kalbėti, nebent juokaujant, pavyzdžiui, apie turimą priklausomybę nuo sporto, interneto, apsipirkinėjimo ir panašiai. Tikra priklausomybė visiškai kitaip atrodo ir jos niekas nenorėtų.

– Ką patartumėte, kaip padrąsintumėte žmogų, kuris jaučia, kad gali turėti problemų su alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, bet nedrįsta to pripažinti arba galvoja, kad praeis savaime?

– Pirmas žingsnis – neneigti ir nebijoti įvardinti to, kas vyksta. Neigimo kaina, kalbant apie priklausomybės ligas, yra per didelė. Dažnai intuityviai gali atrodyti, kad jei apie problemą negalvosime, ją paslėpsime tamsiame minčių kampe, tai ji dings. Čia yra bene didžiausias mitas. Pastebiu, kad žmonėms, kurie linkę gal net ir truputį per daug nerimauti dėl įvairių dalykų, tam tikra prasme lengviau ieškoti pagalbos ar ką nors keisti, nes jie to neneigia.

Siūlau skaitytojams atlikti paprastą testą – paklausti savęs, ar aš galiu kada nors tapti priklausomu. Jeigu atsakote, kad teoriškai taip, tokia tikimybė yra, nes niekas imuniteto neturi ir niekas nežino, kaip gali susiklostyti gyvenimas – greičiausiai ir susidūrę su problema jos neneigtumėte ir greičiau ieškotumėte sprendimo. Atvirkščiai greičiausiai būtų tuomet, jei atsakote, kad niekada gyvenime netapsite priklausomu. Nes toks požiūris gali rodyti norą net teoriškai nepripažinti, kad problemų gali kilti, o joms kilus lygiai taip pat jas neigti.

Verta prisiminti, kad kažko bijoti ar dėl kažko nerimauti yra absoliučiai normalu ir reikalinga, tai yra psichikos sveikatos dalis. Gebėjimas pripažinti sunkumus ir problemas yra asmenybės stiprumas, o ne silpnybė, nes tam, kad blaiviai įvertintume, kas vyksta mūsų gyvenime, tikrai reikia drąsos. Todėl atsiradus abejonėms kviečiu išdrįsti kreiptis į specialistą: jei problemos nėra, specialistas, viską įvertinęs, taip ir pasakys, o jei yra – bus galima greičiau ir paprasčiau ją išspręsti.