Paauglys valandomis žiūri į telefono ekraną, vietoj pamokų ruošimo ar laisvalaikio veiklų renkasi kompiuterinius žaidimus, o paprašius padaryti pertrauką nereaguoja arba nekontroliuojamai supyksta? Specialistai atkreipia dėmesį – tai gali rodyti besivystančią priklausomybę nuo ekranų, o prie šios problemos atsiradimo neretai nesąmoningai prisideda ir patys tėvai.

Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialo Vaikų ir paauglių psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėjos Žydrės Nutautienės teigimu, dažna situacija, kuomet vaikas verkia, pyksta, reikalauja dėmesio ar atsisako valgyti, ir tėvai, norėdami greitai jį nuraminti, jam įduoda telefoną. Iš medicininės pusės tai gali sukelti neigiamą poveikį besivystančiai vaiko psichikai.

„Mažo vaiko gebėjimas savarankiškai reguliuoti stiprias emocijas dar tik formuojasi. Jis to mokosi padedamas suaugusiojo – per artimą ryšį, nuraminimą, pokalbį, žaidimą ir galimybę saugiai išbūti nemalonius jausmus. Jei ekranas nuolat tampa pagrindine priemone vaikui nuraminti ar jo dėmesiui nukreipti, jis gali turėti mažiau progų išmokti kitų emocijų reguliavimo būdų ir ilgainiui ekraną pradėti sieti su greitu palengvėjimu. Be to, greitas, intensyvus ir nuolat kintantis skaitmeninis turinys gali būti itin patrauklus, todėl ramesnė veikla vaikams gali tapti mažiau įdomi“, – sako ji.

Ne „blogas charakteris“, o problema

Neretai kompiuterinius žaidimus, naršymą internete ar veiklas socialinėse medijose tėvai vadina tiesiog vaiko pomėgiu. Pašnekovė sako, kad yra aiški riba tarp pomėgio ir priklausomybės – pomėgis žmogaus gyvenimą praturtina, o priklausomybė jį visiškai sugriauna.

„Pirmas ženklas, kad tai greičiausiai jau ne pomėgis, yra prioritetų pasikeitimas. Ekranui – nesvarbu, ar tai kompiuteriniai žaidimai, ar socialiniai tinklai – paauglys pradeda teikti absoliučią pirmenybę prieš visas kitas veiklas, pareigas, apleidžia mokslą, ankstesnius hobius, būrelius, sportą, bendravimą su draugais bei šeima ir pan. Šis procesas tampa patologiniu, kai vaikas dėl ekrano ima ignoruoti fiziologinius poreikius: nebemiega naktimis, nes smegenys nuolat reikalauja stimuliacijos, drastiškai sutrinka mityba, nes pamiršta pavalgyti arba maitinasi tik prie kompiuterio“, – vardija Ž. Nutautienė.

Kitas svarbus požymis yra kontrolės praradimas, kai vaikas nebepajėgia reguliuoti prie ekrano praleidžiamo laiko. Jis nebegali pats sustoti, veiklą tęsia net ir suprasdamas akivaizdžias neigiamas pasekmes – kad griūva mokslai, sveikata ir santykiai su artimaisiais.

Galiausiai pasireiškia „abstinencija“  – kai iš vaiko bandoma paimti telefoną ar išjungti internetą, prasideda intensyvus pyktis, agresyvus ar destruktyvus elgesys.

„Tėvams svarbu ilgalaikių vaiko sunkumų neaiškinti vien „sunkia paauglyste“, „blogu charakteriu“, tinginyste ar išlepimu. Jeigu naudojimasis skaitmeniniais įrenginiais tampa sunkiai kontroliuojamas, nustelbia miegą, mokslą, santykius ir kitas veiklas bei tęsiasi nepaisant neigiamų pasekmių, tai gali rodyti probleminį naudojimą, o kai kuriais atvejais – priklausomybę. Vien bausmės ar įrenginio atėmimas problemos dažnai neišsprendžia. Tokiu atveju verta kreiptis į psichologą, šeimos gydytoją ar vaikų ir paauglių psichiatrą, kad būtų įvertintos elgesio priežastys ir parinkta tinkama pagalba“, – aiškina specialistė.

Vien tėvų pastangų ne visada pakanka

Pasak Ž. Nutautienės, jei kalbame apie pačią pradžią, kai telefonas ar žaidimai paaugliui dar nėra tapę vieninteliu būdu leisti laiką ar pabėgti nuo problemų, šeima gali susitvarkyti pati. Tėvai gali peržiūrėti namų taisykles, nustatyti laiką be ekranų, kartu su vaiku atrasti naujų užsiėmimų ir atkurti ar sustiprinti šiltą, gyvą ryšį su vaiku. Paauglio pastangos čia irgi svarbios – pradiniame etape jis dar girdi tėvus, dar sugeba pats padėti telefoną į šalį ir užsiimti kita veikla.

„Pagrindinė žinutė, kurią noriu perduoti tėvams – būtina ne tik sukurti bendras taisykles, bet ir laikytis susitarimų. Susėskite kartu su paaugliu ir draugiškai, kaip partneriai, sutarkite, pavyzdžiui, kad visi šeimos nariai telefonus palieka bendroje erdvėje likus dviem valandoms iki miego, arba kad prie valgomojo stalo įrenginių nenaudojame. Šių taisyklių privalo laikytis tiek vaikas, tiek tėvai, asmeniniu pavyzdžiu demonstruodami naujus elgesio su ekranais modelius. Jei tėtis ar mama grįžę po darbų patys ištisoms valandoms pradingsta telefonuose, bet kokie reikalavimai paaugliui padėti įrenginį bus beprasmiški“, – akcentuoja pašnekovė.

Kai naudojimasis išmaniaisiais įrenginiais tampa sunkiai kontroliuojamas ir pradeda reikšmingai trukdyti mokslui, miegui, santykiams, kitoms veikloms, vien pažado „nuo rytojaus žaisiu mažiau“ gali nepakakti. Vaikui ar paaugliui gali būti sunku savarankiškai pakeisti susiformavusius įpročius, todėl jam reikia aiškių ribų, suaugusiųjų paramos, o kai kuriais atvejais – ir specialisto pagalbos.

Specialistė pastebi, kad paauglys gali situaciją vertinti kitaip negu tėvai, nes telefoną ar žaidimus sieja su bendravimu, savarankiškumu ir laisvalaikiu. Todėl svarbu ne tik riboti, bet ir kartu ieškoti realistiškų sprendimų.

„Tokiose situacijose į mus besikreipiantys tėvai namuose paprastai jau būna išbandę viską: baudimus, maldavimus, telefono atėmimus. Tačiau visi šie bandymai neduoda rezultato, sukelia tik dar didesnį vaiko susierzinimą. Čia jau reikia profesionalios specialistų pagalbos, padedančios saugiai sustabdyti tokį elgesį ir padėti paaugliui sugrįžti į realų gyvenimą. Jei tėvams kyla įtarimų dėl probleminio vaiko interneto naudojimo, jie gali kreiptis į vaiko gydytoją, psichikos sveikatos centrą, prie kurio yra prisirašę, arba su pirminio lygio gydytojo siuntimu į Respublikinį priklausomybės ligų centrą“, – apibendrina Ž. Nutautienė.

M. Ambrazo nuotr.