Prie mūsų centro Šiaulių filialo specialistų komandos neseniai prisijungusi medicinos psichologė Jovita Pavlovė sako, kad darbas priklausomybių gydymo srityje jai leidžia taikyti žinias ir patirtį tikslingai, būti naudinga ten, kur pagalba dažnai reikalingiausia, o pokyčiai – gyvybiškai svarbūs.

Papasakokite apie savo profesinį pasirinkimą – kodėl tapote medicinos psichologe ir nusprendėte dirbti priklausomybių gydymo srityje?

Psichologės profesija yra mano antroji, šis pasirinkimas gimė iš vidinio poreikio prisidėti prie kitų gerovės ir suteikti realią pagalbą žmonėms. Tai buvo apgalvotas ir brandus sprendimas, kuriame susipynė asmeninis pašaukimas ir noras realizuoti save srityje, kurioje galiu jaustis naudinga ir reikalinga.

Pasirinkau medicinos psichologiją dėl jos tiesioginio ryšio su sveikatos priežiūros sistema ir galimybės prisidėti prie žmonių psichologinės bei fizinės sveikatos stiprinimo. Vertinu šią sritį už jos profesionalumą, aiškų funkcionalumą ir kompleksiškumą, kuris leidžia veikti tiek prevencijos, tiek intervencijos lygmenyse, prisitaikant prie individualių žmogaus poreikių.

Prieš pradėdama dirbti priklausomybių gydymo srityje, penkerius metus dirbau su nuteistaisiais. Šioje aplinkoje kasdien susidurdavau su priklausomybių pasekmėmis – jos darė tiesioginę įtaką paties žmogaus gyvenimo kokybei ir jo artimųjų bei visuomenės saugumui. Mačiau, kaip priklausomybė gali lemti neatitaisomas klaidas, ilgam sutrikdyti žmogaus gyvenimo kryptį ar net sunaikinti artimus santykius.

Ši patirtis sustiprino mano vidinį įsitikinimą, kad noriu dirbti ten, kur galiu prisidėti prie pokyčio pačiame priklausomybės mechanizmo centre. Asmeniniame gyvenime taip pat teko artimiau susidurti su priklausomybės tema, todėl jaučiau, kad būtent ši sritis man yra artimiausia ir prasmingiausia – tiek profesine, tiek žmogiškąja prasme.

Kaip atrodo medicinos psichologo darbas?

Dirbdama medicinos psichologe priklausomybių centre, susiduriu su itin jautriomis, kompleksiškomis gyvenimo istorijomis. Kiekvienas žmogus atsineša ne tik priklausomybės patirtį, bet ir vidinį skausmą, traumas, santykių sudėtingumą. Dėl to darbas reikalauja nuolatinio atidumo, gebėjimo išklausyti be vertinimo ir padėti žmogui pamažu atpažinti vidines jo būsenų priežastis.

Man artimas požiūris, kad priklausomybė dažnai yra simptomas, o ne priežastis. Todėl siekiu padėti pacientams giliau suprasti savo emocinius procesus, elgesio modelius ir jų sąsajas su praeities patirtimis.

Individualios konsultacijos ir darbas grupėje leidžia matyti labai skirtingas asmenybes – kartais uždaras, kartais prieštaringas, bet visuomet vertas dėmesio. Džiaugiuosi galėdama prisidėti prie pokyčio – net jei jis būna mažas ar lėtas, jis vis tiek turi prasmę.

Profesinį pasitenkinimą man teikia ne tik psichologinių įžvalgų formavimas, bet ir ilgalaikis terapinis santykis, kuris priklausomybių kontekste dažnai tampa vienu svarbiausių pasitikėjimo šaltinių.

Su kokiais pacientais dirbate RPLC Šiaulių filiale, kaip jiems padedate?

Šiuo metu dirbu Abstinencijos gydymo ir Ambulatoriniame skyriuose. Abstinencijos gydymo skyriuje pacientai paprastai praleidžia iki dviejų savaičių. Dėl trumpo hospitalizacijos laikotarpio ir dažnai sunkios jų fizinės bei emocinės būklės, darbas šiame etape yra daugiau palaikomasis nei terapinis. Prioritetas čia yra sukurti saugią erdvę, atliepti esamus psichologinius sunkumus, padėti susiorientuoti savo būsenoje bei paskatinti motyvaciją tolimesniam gydymui.

Ambulatorinio gydymo skyriuje pacientų motyvacija dažnai yra aukštesnė, o bendravimas tęstinis – trunka iki 10 savaičių. Tai leidžia užmegzti stabilesnį terapinį santykį, kartu su pacientu kelti konkrečius psichologinius tikslus ir siekti jų įgyvendinimo. Konsultacijose taikau individualizuotą požiūrį – analizuojame priklausomybės raidą, emocinius ir elgesio mechanizmus, atkryčių rizikas, stipriname emocinio atsparumo ir įveikos įgūdžius.

Abu skyriai reikalauja lankstumo, empatijos ir gebėjimo prisitaikyti prie skirtingų pacientų poreikių bei motyvacijos lygmens. Man svarbu matyti žmogų visapusiškai – ne tik per jo priklausomybės istoriją, bet ir per jo galimybes, vidinius resursus bei norą keistis.

Kas šiame darbe jus labiausiai motyvuoja ir suteikia prasmę?

Akimirkos, kai pacientai pradeda tikėti savimi – net jei tik nedrąsiai, žingsnis po žingsnio. Priklausomybę turintys asmenys dažnai atsineša žemą motyvaciją, beviltiškumo jausmą, vidinį nuovargį po nesėkmingų bandymų pasveikti. Tokiose situacijose neretai būnu tas žmogus, kuris pirmas patiki už mus abu – suteikdamas viltį, kad pokytis vis dar įmanomas.

Man svarbu matyti ne tik simptomus, bet ir žmogų už jų – jo trapumą, bandymus, mažus žingsnius, kurie iš išorės gali atrodyti menki, bet žmogui gali reikšti labai daug. Kai pacientas pajunta, kad jis gali kažką pakeisti pats, tai tampa stipriausia mano darbo prasmės patirtimi.

Aš negaliu žinoti, ar žmogus išvengs atkryčio – kaip nežino ir jis pats. Tačiau tikėjimas tuo, kad procesas vyksta, kad kažkas jame jau keičiasi, yra pagrindinis variklis, kodėl noriu dirbti šioje srityje.

Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos gyventojams, visuomenei, kalbant apie psichikos sveikatą ir priklausomybes?

Norėčiau palinkėti daugiau supratimo, atvirumo ir žmogiškos kantrybės. Priklausomybė – tai ne valios trūkumo klausimas, o sudėtingas, gilus ir dažnai skausmingas reiškinys, kurio šaknys slypi psichologiniuose ir emociniuose procesuose. Tie, kurie niekada nesusidūrė su priklausomybe iš arti, dažnai negali iki galo suvokti jos klampumo – tai tarsi lėtai veikiantis virusas, kuris paveikia ne tik kūną, bet ir asmenybės struktūrą, santykius, tapatybę.

Kiekvieno žmogaus kelias į sveikimą yra unikalus, todėl „vakcina“ nuo priklausomybės skirtinga kiekvienam. Tam reikalingos visų mūsų – specialistų, artimųjų, visuomenės – pastangos kurti aplinką, kurioje pokytis įmanomas.

Tačiau svarbu suprasti, kad vien užuojautos ar geranoriškumo nepakanka. Kartais bandymas viską padaryti už priklausomybe sergantį žmogų tampa ne pagalba, o žala. Todėl linkiu visiems išmokti atskirti tikrą pagalbą nuo gelbėjimo, ir patikėti, kad žmogus turi savyje galios keistis. Mūsų, kaip visuomenės, užduotis – padėti jam tą galią atrasti.