Vienas iš dar dažnai pasitaikančių mitų apie priklausomybės gydymą – nuo šios ligos galima „užsikoduoti“. Mitą palaiko ir tai, kad kai kurie žmonės po to tam tikrą laiką susilaiko nuo alkoholio vartojimo. Specialistai sako, kad susilaikymas nėra tas pats, kas sveikimo procesas, tai dažnai tik pauzė, nes „kodavimas“ neišmoko žmogaus valdyti emocijų, nepadeda spręsti kylančių psichologinių sunkumų, nekeičia elgesio modelių, nesuteikia įgūdžių, reikalingų ilgalaikei remisijai.

Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialo medicinos psichologė Vytautė Vaitkutė sako, kad „kodavimas“ pritraukia žmones žadėdamas greitą rezultatą – tereikia nueiti į procedūrą, sumokėti pinigus, leisti, kad būtų atliekami tam tikri veiksmai ir tikėtis, kad tai padės staiga suvaldyti metus trunkančią ligą.

„Būna, kad po to žmonės išties kurį laiką nebevartoja alkoholio, ir tai yra gerai, tačiau norint ilgalaikių pokyčių neužtenka nevartoti. Reikia išmokti suprasti, kas skatina vartojimą, kaip su tomis situacijomis tvarkytis kitais būdais, kaip tinkamai reguliuoti emocijas, o „kodavimas“ to nemoko. Tai rodo ir praktika: paklausus pacientų, kas nutiko, jog po „kodavimo“ grįžo prie vartojimo, dažnai išgirstu paaiškinimus „pervargau”, „norėjau bent trumpam pamiršti problemą”, „patyriau didžiulę įtampą, su kuria nepavyko išbūti“. Prilyginčiau „kodavimą“ gilios žaizdos, kurią reikia siūti, užklijavimui pleistru: jis gal kurį laiką ir apsaugo, tačiau neužtikrina gijimo“, – teigia V. Vaitkutė.

Ji pastebi, kad „kodavimas“ kartais laikomas mediciniškai pagrįstu metodu, nes jį siūlo tam tikros srities specialistai. Tuomet su žmogumi aptariama, kad ne viskas, kas įvardijama kaip gydymas, automatiškai yra moksliškai pagrįsta, svarbu vertinti konkrečią paslaugą, ar ji teikiama oficialiai.

„Kita „kodavimo“ populiarumo priežastis, kurią išskirčiau, yra gėda. Nemažai žmonių bijo būti pasmerkti, nes visuomenėje priklausomybė vis dar yra stigmatizuojama, laikoma valios trūkumu, nors tai yra oficialiai pripažinta ir gydoma liga. Kai kurie baiminasi, kad kreipimasis į priklausomybės ligų centrą turės įtakos jų reputacijai. Todėl „kodavimas“ jiems atrodo patrauklus dėl tariamo greitumo ir privatumo – tarsi apie tai sužinos mažiau žmonių“, – sako medicinos psichologė.

Savo nuopelnus priskiria „kodui“

Paklausta, kodėl kai kurie žmonės po „kodavimo“ gali ilgai nebevartoti alkoholio, V. Vaitkutė išskiria kelias galimas priežastis. Visų pirma, svarbūs žmogaus įsitikinimai ir lūkesčiai, siejami su placebo efektu. Jeigu žmogus tvirtai tiki, kad pasirinktas būdas jam padės, šis įsitikinimas gali turėti įtakos jo elgesiui ir motyvacijai nevartoti.

Kitas aspektas – baimė, nes kai kurios „kodavimo“ procedūros grindžiamos gąsdinimu. Psichologiniu požiūriu baimė gali paskatinti žmogų vengti vietų, kuriose vartojama, nepirkti alkoholio ar aiškiau nubrėžti ribas.

„Vis dėlto baimė yra emocija, kurios intensyvumas laikui bėgant gali mažėti. Todėl ilgalaikis sveikimas neturėtų būti paremtas baime. Žmogui svarbu išmokti suprasti savo poreikius, valdyti emocijas ir priimti sprendimus, kurie padeda gyventi blaiviai“, – sako medicinos psichologė.

Labai reikšmingi ir pokyčiai, kuriuos žmogus pradeda greta „kodavimo“: keičia savo įpročius ir socialinį ratą, jam tampa lengviau pasakyti „ne” be ilgų aiškinimųsi – „negeriu, nes esu užsikodavęs”. Žmogui gali kilti didesnis atsakomybės jausmas, noras pateisinti aplinkinių lūkesčius ir jų nenuvilti.

„Nors tai yra paties žmogaus apsisprendimai, jis gali priskirti nuopelnus „kodavimui“. Konsultuojant žmones po atkryčio tai aiškiai matosi: jie sako, kad padėjo „kodas“, tačiau aptariant, ką darė greta, paaiškėja, kad būtent jų elgesio pokyčiai ir buvo tikrasis sveikimo variklis. Taigi, jei žmogus po „kodavimo“ nevartoja alkoholio daug metų, jo pasiektas rezultatas yra tikras ir vertas pagarbos. Tačiau vien šis faktas neleidžia daryti išvados, kad būtent procedūra lėmė ilgalaikę blaivybę. Čia svarbu, kad žmogus pripažintų savo paties vaidmenį sveikstant“, – sako pašnekovė.

Vieną priklausomybę keičia kita

V. Vaitkutė pastebi, kad nemažai žmonių, kurie kreipiasi į Respublikinį priklausomybės ligų centrą, būna išbandę „kodavimą“. Jų patirtys įvairios, bet visos turi bendrą motyvą – norą „pasveikti“.

„Tai, kad žmonės renkasi tokias procedūras, rodo norą keistis, tačiau dažnai ir nežinojimą, kur dar galima kreiptis. Todėl mūsų, specialistų, užduotis – ne kaltinti žmogų dėl pasirinkimų, o suteikti patikimą informaciją ir padėti atrasti veiksmingą, jo poreikius atitinkančią pagalbą“, – teigia ji.

Didžioji dalis pacientų įvardija, kad ilguoju laikotarpiu kodavimas nepadėjo suvaldyti priklausomybės. Vieni pasakoja iš karto po procedūros iš smalsumo ar noro patikrinti, ar „kodas“ veikia, pavartoję vieną kartą ir netrukus vartojimas grįžęs į ankstesnį lygį, kiti susilaiko nuo mėnesio iki kartais kelerių metų.

„Įvardindami, kodėl grįžo prie vartojimo po ilgesnio laiko, jie sako manę, kad jau išmoko gyventi blaiviai, arba tikėjęsi, kad alkoholis tik padės nusiraminti, atsipalaiduoti. Istorijų tęsiniai kartojasi: dalis šių žmonių „koduojasi“ pakartotinai, tik tai nebeveikia, vartojimo problema išlieka ar net progresuoja. Tada jie kreipiasi į gydymo įstaigą, nes supranta, kad reikia nuoseklesnės ir visapusiškos pagalbos“, – kalba specialistė.

Jos teigimu, yra žmonių, kurie po „kodavimo“ nebevartoja alkoholio, tačiau vėliau jiems išsivysto priklausomybė nuo narkotinių medžiagų ar elgesio priklausomybė. Taip nutinka, nes vien nustojus vartoti alkoholį priklausomybę palaikantys mechanizmai nepasikeičia ir viena medžiaga tiesiog pakeičiama kita arba įsitraukiama į tam tikrą elgesį.

„Pirmiausia išklausau pacientų patirtį, kartu aptariame, kas pasikeitė jo gyvenime po „kodavimo“. Taip pat kalbamės apie tai, kad priklausomybės remisija nėra vien nevartojimas. Svarbu, ar žmogus turi įgūdžių tvarkytis su stresu, potraukiu ir emociniais sunkumais. Mano tikslas yra parodyti, kokios dar yra pagalbos galimybės ir kaip galime pasiekti, kad blaivybė būtų kuo tvaresnė ir orientuota ne tik į susilaikymą nuo vartojimo, o į kokybišką gyvenimą formuojant sveikus įpročius ir elgesio modelius“, – aiškina medicinos psichologė.