Padėti žmogui tvarkytis su kasdienėmis, jam sudėtingomis situacijomis, suteikti viltį ir prasmę, neteisti, palaikyti žengiant tvarius žingsnius sveikimo link – taip savo darbą Respublikiniame priklausomybės ligų centre apibūdina čia dirbantys socialiniai darbuotojai ir darbuotojos bei jų padėjėjai ir padėjėjos.

Lietuvos socialinių darbuotojų dienos proga keletas jų dalijasi ne tik mintimis apie savo kasdienį darbą, bet ir motyvuojančiomis bei jėgų suteikiančiomis istorijomis.

Nuo socialinių problemų sprendimo iki palaikymo

Kai kas nors paklausia, ką priklausomybės ligų gydymo centre veikia socialinis darbuotojas, Klaipėdos filialo socialinė darbuotoja Evelina Kančiauskaitė pirmiausia pagalvoja apie ryšį su žmogumi.

„Mūsų darbas yra ne tik konsultuoti, spręsti pacientų problemas ar suteikti reikalingą informaciją. Labai svarbu sukurti žmogui saugią, jaukią ir priimančią aplinką, kurioje jis galėtų jaustis suprastas, nesmerkiamas ir mumis pasitikėti. Man socialinio darbuotojo darbas yra apie žmogaus palydėjimą sveikimo kelyje, tai yra, išklausyti, būti šalia, padėti sudėtingose situacijose ir, galbūt svarbiausia, padėti žmogui patikėti, kad pokytis yra įmanomas“, – sako ji.

Paklaustas, kas įeina į socialinio darbuotojo funkcijas, Vilniaus filiale dirbantis Valdas Damošius sako, kad tai grandis, nuo kurios prasideda kontakto užmezgimas su atvykstančiais, pagalbos ieškančiais asmenimis.

Socialinių darbuotojų darbo vieta neapsiriboja vien tik RPLC patalpomis, jie dalyvauja daugelyje „nematomų“ veiklų, kurios vyksta ir už RPLC ribų. Tai ir pagalbos ieškančių asmenų koordinavimas socialinėje, visuomeninėje erdvėje, motyvacijos stiprinimas sveikimo kelyje, tarpininkavimas tarp asmens, ieškančio pagalbos, ir institucijų, kuriose tokia pagalba būtų suteikiama, socialinių problemų sprendimas, kontaktų paieška, informavimas, dokumentacijos tvarkymas ir priežiūra bei daugelio kitų funkcijų vykdymas.

Vilniaus filialo socialinė darbuotoja Danutė Janavičienė sako, kad jos darbas yra padėti atvykusiam gydytis žmogui tvarkytis su kasdienėmis, jam sudėtingomis situacijomis, su kuriomis iki šiol tvarkėsi vartodamas alkoholį ar kitas medžiagas.

„Į tai įeina daug dalykų – nuo situacijos įvertinimo, problemų, su kuriomis dirbsime ar ateityje reiktų dirbti, įvardijimo iki įgūdžių lavinimo, informacijos teikimo (tiek grupėse, tiek individualiai), motyvacijos stiprinimo, prevencijos planų sudarymo, tolesnio sveikimo nusimatymo. Pati sau keliu uždavinį kiek įmanoma įgalinti patį žmogų tvarkytis su savais sunkumais, nes mes jo kelyje esame ir einame su juo tik trumpą laiką“, – teigia Danutė.

Jos teigimu, visuomenėje yra dalis žmonių, kurie vadovaujasi mitais ir smerkia priklausomybę turinčius asmenis, tad ir socialinį darbuotoją mato kaip dokumentų tvarkytoją, pašalpų skyrėją ar tokį, kuris gatvėje susirenka „alkoholikus“. Tačiau kitai daliai, ypač kurie turi skaudžių patirčių ar  priklausomą artimąjį, bet neranda atsakymų, kaip jam padėti, ji negaili patarimų ir informacijos, kur jie gali kreiptis bei kaip padėti sau pačiam.

Taip pat Vilniaus filiale dirbantis socialinis darbuotojas Arvydas Bankauskas pastebi, kad dauguma pacientų būna save „nurašę“, o ir aplinkiniai juos laiko kone ne žmonėmis, todėl žmogiškumas ir pagarba yra neatsiejama darbo dalis: „Mes su pacientais elgiamės pirmiausia kaip su žmonėmis. Mūsų darbas nesibaigia instrukcijomis, mes taip pat parodome kelią, kad galima gyventi kitaip, suteikiame viltį ir prasmę“.

Kad socialinis darbuotojas priklausomybės ligų gydymo centre padeda žmogui ne tik spręsti socialines problemas, mano ir Kauno filiale dirbanti Ernesta Fainšteinienė – ji įsitikinusi, kad labai svarbi darbo dalis yra pagalba žmogui iš naujo susidėliojant gyvenimą, kai jis ilgą laiką buvo išsimušęs iš vėžių.

„Priklausomybės ligų centre socialinis darbuotojas yra žmogus, kuris neteisia, o ištiesia ranką. Mūsų tikslas – grąžinti žmogui orumą, vilties jausmą ir padėti žengti pirmuosius tvarius žingsnius sveikimo link“,  – sako Panevėžio filiale dirbanti Žaneta Morkūnienė.

Vilniaus filialo socialinė darbuotoja Joana Sichorskytė antrina, kad kasdienis darbas padeda žmonėms atkurti gyvenimą – spręsti socialines problemas, stiprinti motyvaciją ir grįžti į savarankišką kasdienybę.

Sėkmės istorijos rodo, kaip prasminga padėti

Paprašyti pasidalinti labiausiai įsiminusiomis pacientų sėkmės istorijomis, socialiniai darbuotojai tvirtina, kad kiekviena istorija yra įsimintina, kaip ir akimirkos, kai žmogus po daugybės sunkumų vėl patiki savimi ir pradeda gyvenimą iš naujo.

„Visos istorijos yra kažkas stebuklingo, o gal labiausiai įsimintina vyriškio, kuris prieš keletą metų gydėsi Minesotos programoje. Jis buvo beviltiškoje situacijoje, bet nepasidavė, kabinosi ir darė viską, ką jam patarė specialistai, naudojo visus instrumentus, kuriuos gavo Minesotos programoje. Dabar jis ateina į skyrių kaip programos absolventas, dalijasi savo sėkmės istorija, šypsosi ir sako, kad yra laimingas būtent tada papuolęs į gydymą, nes gavo tą pagalbą, kurios jam reikėjo“, – pasakoja Arvydas.

Ernestai įsiminė žmogus, kuris gydymo pradžioje beveik netikėjo, kad jo gyvenime kas nors gali pasikeisti: „Buvo daug mažų žingsnių, pokalbiai, abejonės, atkryčio rizika, nusivylimai, vėl bandymas. Ir po truputį atsirado daugiau atsakomybės už save ir daugiau tikėjimo, kad gyvenimas gali būti kitoks.“

Žaneta pasakoja apie pacientą, kuris į RPLC atėjo visiškai pradaręs viltį, darbą ir bet kokį ryšį su šeima. Sveikimo kelias buvo ilgas, pareikalavęs daug abipusio darbo bei kantrybės.

„Labiausia atmintyje išliko diena, kai po metų jis užsuko į mano kabinetą su šypsena ir parodė nuotrauką, kurioje vėl buvo kartu su šeima. Tas momentas, kai matai, jog padėjai žmogui susigrąžinti ne tik sveikatą, bet ir brangiausius žmones, yra geriausias įrodymas, kad prasminga kovoti už kiekvieną“, – tiki ji.

Valdas prisimena į farmakoterapiją metadonu priimtą žmogų su negalia, kuris neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, gyveno laiptinėse, šiluminėse trasose, apleistuose pastatuose, sirgo atviros formos tuberkulioze, kitomis infekcijomis.

„Jam reikėjo suteikti įvairiapusę pagalbą. Gydymas dėl tuberkuliozės buvo pradėtas DOTS kabinete, taip pat skubiai ieškota ligoninių, kur galima būtų jį hospitalizuoti, užtikrinti tinkamas sąlygas tuberkuliozės gydymui ir farmakoterapijos metadonu tęstinumą. Pacientą priimti galėjo Alytaus apskrities tuberkuliozės ligoninė, o su Alytaus psichikos sveikatos centru suderintas kliento pervedimas į farmakoterapija metadonu programą. Baigus gydymą Alytaus apskrities tuberkuliozės ligoninėje, žmogus buvo pervestas atgal į Vilniaus filialą tolesniam gydymui farmakoterapija metadonu, jam organizuotas apgyvendinimas nakvynės namuose“, – sako jis.

Pasak Evelinos, turbūt labiausiai įstringa istorijos, kurios primena, kodėl šis darbas yra prasmingas: „Yra buvę, kai po konsultacijos supranti, kad galbūt nepasakei nieko ypatingo, tiesiog nuoširdžiai kalbėjaisi ir išklausei. Tačiau žmogui to tuo metu reikėjo. Gražiausia istorija, kai pacientas pasako „jūs man padėjote“.

Linki tikėjimo pokyčiu ir sunkiausiose situacijose

Lietuvos socialinių darbuotojų dienos proga pašnekovai ir pašnekovės dalijasi linkėjimais kolegoms bei sau.

Arvydas: „Noriu palinkėti tvirtybės, ryžto, kantrybės, žmogiškumo ir kad visos svajonės taptų realybe. Nuolankumo ir jėgų dirbant šį darbą.“

Ernesta: „Linkiu neprarasti jautrumo ir nepamiršti savęs. Socialinis darbas reikalauja labai daug empatijos, kantrybės ir vidinių resursų. Todėl linkiu turėti ne tik stiprias profesines ribas, bet ir žmonių šalia savęs, su kuriais galima pasakyti: „Šiandien buvo sunku“.

Žaneta: „Būti socialiniu darbuotoju – tai turėti drąsos kasdien žengti į kito žmogaus skausmą ir padėti jam vėl atrasti orumą bei pasitikėjimą savimi. Linkiu nepavargti tikėti pokyčiu net ir pačiose sunkiausiose situacijose. Tegul jūsų atsidavimas darbe tampa saugiu užuovėjos uostu, kuriame kiekvienas sutiktas žmogus pasijustų išgirstas, suprastas ir svarbus. O kartu nepamirškite tausoti save, kad šios šviesos užtektų ilgam.“

Danutė: „Palinkėčiau pirmiausia pasirūpinti savimi. Kai mes patys būsime „pilni“ tiek psichologiškai, tiek fiziškai, turėsime ką duoti ir žmonėms, su kuriais dirbame.“

Valdas: „Ištvermės, kantrybės ir optimizmo šioje nelengvoje ir nuolat iššūkių pilnoje socialinio darbo profesijoje.“

Joana: „Linkiu stiprybės, kantrybės, profesinio įkvėpimo ir nepamiršti pasirūpinti savimi taip pat, kaip rūpinatės kitais.“

Evelina: „Pirmiausia kolegoms palinkėčiau nepamiršti savęs. Rūpintis savimi, savo vidine būsena, atrasti laiko poilsiui – norint padėti kitam, labai svarbu nepamiršti pasirūpinti ir savimi. Šis darbas reikalauja daug kantrybės, empatijos, supratimo ir vidinių resursų, todėl labai norisi palinkėti neperdegti, išsaugoti jautrumą ir neprarasti tikėjimo žmogumi.
Linkėčiau daug gražių ir sėkmingų sveikimo istorijų, prasmingų susitikimų ir tokių pacientų, kurie patys nori keistis. Nes tik tada, kai žmogus pats pasirenka pokytį, mano akimis, prasideda tikroji sveikimo kelionė.“