Menų terapija yra svarbi priklausomybės gydymo dalis, nes per kūrybinius procesus leidžia išreikšti patirtis, geriau pažinti save ir ligą. Įvairūs menų terapijos užsiėmimai vyksta visuose RPLC filialuose, o štai sveikstantieji Vilniaus filiale turi galimybę patirti ir terapinį lėlių kūrimo poveikį. Menų terapeutė Audra Sungailė sako, kad tai yra švelnus metodas pažvelgti į savo vidų, o susikurta lėlė tampa simboliniu objektu, suteikiančiu stiprybės sveikstant.

Kodėl iš visų menų terapijos sričių susidomėjote būtent lėlių kūrimu?

Lėlės yra vienas iš dramos terapijos metodų. Pasaulyje lėlių kūrimas kaip projekcinė technika dažnai naudojama psichoterapijoje dirbant su sunkia psichotraumatologija: seksualiniu smurtu, užsitęsusiu gedulu, kitomis tikrai sudėtingomis trauminėmis patirtimis. Nes tai yra labai minkštas būdas pasiekti rezultatą – švelniai prisiliesti prie esmės.

Baiginėjant VU Medicinos fakultete dramos terapijos studijas RPLC Vilniaus filiale man buvo sudaryta galimybė atlikti mokslinį tyrimą apie nuo alkoholio priklausomų moterų patyrimą lėlių kūrimo terapijoje dramos terapijos kontekste. Tai, ką tos moterys „papasakojo“ per lėles, per simbolius, per vaizdinius, buvo be galo įdomu. Nes lėlė kuriama intuityviai, nežinant, kaip bus, kas gims. Procese randasi daug visokių projekcijų ir galiausiai psichika, pasąmonė atskleidžia tam tikrus dalykus. Mūsų psichika yra nuostabi. Ji turi ir tam tikras apsaugas, ir moka pati gyti – tereikia suteikti jai kryptį.

Šiandien esu dramos terapeutė, o metodas, kuriuo dirbu, yra mano autorinis intuityvusis lėlių kūrimo metodas, parodęs gerus rezultatus, atlikus mokslinį tyrimą. Dirbdama RPLC vis įsitikinu, kad lėlių terapija labai tinka gydant priklausomybes, nes metodas yra švelnus, kiekvienam žmogui leidžiantis nueiti ten ir tiek, kiek jis nori ir sau leidžia.

Papasakokit, kaip vyksta lėlių terapijos užsiėmimai.

Iš viso dirbame tris sesijas. Pirmojo užsiėmimo metu lipdome lėlę iš ore stingstančio molio. Tai yra somatinė terapija, darbas su moliu, padedantis atsipalaiduoti, nurimti. Minkydami molį pacientai neturi prisiimti atsakomybės, aš juos vedu ir rodau, ką lipdyti. Jie yra nevertinami, žino, kad yra saugūs su savo netobulumais.

Pavyzdžiui, ar žinojote, kad sveikstantieji nuo priklausomybės dažnai pasižymi perfekcionizmu? Jie nori padaryti labai gražiai, labai švariai, o kai nepavyksta – nervinasi. Tada  mokomės priėmimo, kad rezultatas negali būti nei geras, nei blogas, svarbiausia, kad jiems patiems patiktų. Kad galima lipdyti iš naujo, keisti, nes molis yra plastiškas, tad jei nepatinka – dirbi tol, kol patinka.

Vienas iš pirmos sesijos tikslų yra ir tai, kad žmonės pamatytų, jog yra dalykų be jiems įprastų priklausomybės „sukėlėjų“, kurie gali atitraukti nuo sunkių minčių, pakylėti, palaikyti. Ir tie dalykai nekenkia, jie džiugina. Būna, pacientai sako, kad belipdydami pirmą kartą „atsijungė“ nuo problemų ir minčių apie jas.

Visos lėlės atrodo ir panašios, ir kartu labai skirtingos – kodėl žmonės joms suteikia būtent tokius, o ne kitokius bruožus?

Bruožai atsiranda per antrą užsiėmimą, kai lėlės dažomos, rengiamos, kuriamos šukuosenos ir panašiai. Tada lėlė įgyja ir lytį, paaiškėja jos amžius. Visa tai yra projekcijos, kurių būna daug ir įvairių.

Žmonės skirtingi: vienas ką pradeda lipdyti, tą ir pabaigia, o kitas vis „šokinėja“ – tai į vyrą panašu, tai į vaiką, tai į kokį nors personažą. Vadinasi, žmogus lipdo, psichika renkasi projekcijas, kol sustoja ties kažkuria, kažką „ištraukia“.

Tai gali būti pati liga, simptomas. O gali pasirinkti kokį nors „resursinį“ giminaitį – tokį, į kurį mintyse remiasi. Pastebėjau, kad dažnai sveikstantieji nuo priklausomybės, ypač moterys, jaučia užsitęsusį gedulą po artimo žmogaus netekties, tuomet lėlė tampa to žmogaus projekcija.

Dar labai dažnai močiutės „ateina“. Nes močiutė paprastai yra žmogus, kuris besąlygiškai myli ir priima. Iš karto matau, ką lipdo, kai pilkus siūlus kaip žilus plaukus uždeda, aksomu rengia, šalikais puošia. Tai yra, žmogus nelipdo konkrečios močiutės, o savo santykį, simbolį, vaizdinį. Ir išeidamas iš ligoninės jis išsineša tą lėlę-močiutę kaip resursą.

Ar nebūna pacientų baimių, kad nesugebės, arba nenoro kurti lėlę?

Paprastai beveik visi iš pradžių galvoja, kad nesugebės. O kai nulipdo, sako niekada negalėję patikėti, kad taip gali: keisti, šlifuoti, dažyti ir iš molio gabalo padaryti „kažką“. Tai prisideda ir prie savivertės atkūrimo, savęs įgalinimo, savo identiteto formavimo, savasties atstatymo.

Be to, aš visada parodau ant savo lėlės, paaiškinu, kaip galima lipdyti skruostus ar nosį, kaip formuoti plaukus. Pacientai gauna labai tikslią, trumpą instrukciją, o toliau jau yra jų kūrybinė laisvė, kada žingsnis po žingsnio randasi rezultatas.

Pajuokausiu – per užsiėmimą, kuris trunka pusantros valandos ar dvi valandas, žmonės dirba tiek įsitraukę, kad rūkantieji net pamiršta, kad reikia parūkyti.  Gal kokį kartą per tris mėnesius atsiranda vienas žmogus, kuris jau iš anksto pasako, kad jam reikės pertraukos. Tada kiti, būna, net nustemba – kaip čia tu taip, gi molis stingsta!

Kai turite baigtas lėles – kas toliau?

Pirmiausia, po antro užsiėmimo pacientai gauna namų darbą, priklausomai nuo grupės – arba parašyti laišką lėlei, arba parašyti laišką ir po kelių dienų parašyti atsakymą nuo lėlės sau. Tai sustiprina emocinį ryšį su lėle, su sukurtu vaizdiniu, ir dar pateikia atsakymų į klausimus, apie kuriuos žmonės galvoja.

Po to mes dramos terapijos metodais su lėlėm dirbam – pagal tam tikrus žingsnius kuriam pasaką, lėlės pasaulį. Priklausomai nuo to, kokio dydžio grupė, galima kurti vieną bendrą pasaką arba kiekvienas kuria savo pasaką. Ir taip per tą lėlę – nes į ją labai daug savęs būna sudėję – jie kuria savo istoriją. Tai yra darbas per simbolį, per metaforą, saugus priėjimas prie savęs per objektą.

Kas nutinka su lėlėmis, kai pacientai baigia gydymo programą ir išeina iš centro?

Didžioji dalis lėles pasiima. Nes jie tą lėlę sukuria, suteikia jai bruožus, „gyvybės“ ir tai jiems tampa palaikančiu, primenančiu resursiniu objektu. Dažnai pacientai bijo, kas jų laukia po gydymo, taip ir sako – „tuoj išeisiu, o kas toliau?“. Lėlė tuomet tampa jiems pastiprinimu ir priminimu.

Kai baigiau mokslinį darbą, apie kurį minėjau, susisiekiau su tyrime dalyvavusiomis moterimis paklausti, kaip joms sekasi. Gavau ir lėlių nuotraukų – padėtos garbingose vietose, sekcijose, įrėmintos, kai kurios perdažytos, dar pagražintos.

Retkarčiais, kai lėlėje įsikūnija kažkoks stiprus simptomas, žmonės šias lėles palieka.  Pavyzdžiui, turiu paliktą lėlę, kuri vaizduoja žmogaus priklausomybę. Palikimas yra tarsi ritualinis veiksmas – palieku tai, ko nebenoriu, nebematau prasmės nešti toliau. Ir tai irgi nuostabu, nes tam tikra prasme pacientai ritualizuoja ligą ir atsisveikina su ja. Nors būna, kad ir lėlę-priklausomybę išsineša, nes tai yra lėtinė liga, negali sakyti, kad išėjai – ir jau sveikas.

Apskritai man gražiausia yra tai, kad per lėles mezgasi terapinis ryšys, padedantis psichikai sveikti. Sudarai žmogui saugią erdvę būti, kurti, suteiki ryšį, matai jį kaip žmogų. Ir kai jis pajaučia, kad jį mato be stigmų, stereotipų, nuostatų, kad mato jame žmogų, tai po truputį pradeda kelti galvą ir pradeda gyti meno pagalba.