Vertinant su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu susiduriančio vaiko situaciją labai svarbu matyti visą jo gyvenimo kontekstą, o ne atskirus epizodus, nes vaiko patiriama žala dažniausiai kaupiasi ilgą laiką ir susideda iš daugybės, kartais iš pirmo žvilgsnio nedidelių patirčių. Tokiu sisteminiu požiūriu remiasi multidimensinė šeimos terapija (MDFT), apie kurią pasakoja RPLC Kauno filialo MDFT koordinatorė Birutė Peištarė.

• Priklausomybės ligų gydymo srityje esate ne naujokė – nuo ko pradėjote profesinį kelią?

Baigdama socialinio darbo studijas Vytauto Didžiojo universitete pradėjau dirbti RPLC Kauno filialo Ambulatoriniame skyriuje socialine darbuotoja. Tuomet pagrindinis dėmesys buvo skiriamas žmogui, kuris turi priklausomybę: jo sveikimui, motyvacijai keistis ir pagalbos paieškai. Tačiau kuo ilgiau dirbau, tuo dažniau pastebėdavau, kad žalingas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas ar priklausomybė paliečia ne tik patį žmogų, bet ir visą jo aplinką, o labiausiai – vaikus. Todėl vis dažniau kildavo klausimai: kaip vaikų gyvenimą veikia tėvų priklausomybė? Kodėl vienose šeimose pavyksta nutraukti žalos ratą, o kitose jis kartojasi iš kartos į kartą? Ko reikia, kad vaikai patirtų kuo mažiau žalos augdami tokiose šeimose?

Šie klausimai mane atvedė į Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų doktorantūros studijas, kur apsigyniau disertaciją tema „Alkoholio žalos kitiems nei geriantysis mažinimas: vaikų gerovės perspektyva Lietuvoje“. Tyrinėdama šią sritį supratau, kad alkoholio vartojimas niekada nėra tik vieno žmogaus problema. Jo pasekmes patiria visa šeima, o labiausiai – vaikai. Būtent jie dažnai lieka nematomi, nors patiria didžiausią žalą.

Vėliau, dirbdama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos mobiliojoje komandoje priklausomybės ligų specialiste, mačiau šeimas, išgyvenančias vienas sudėtingiausių gyvenimo situacijų: priklausomybes, smurtą artimoje aplinkoje, vaikų nepriežiūrą, įvairias krizes, atvejus, kai vaikams buvo taikomos apsaugos priemonės. Ši patirtis mane išmokė, kad dirbant tik su vienu šeimos nariu ilgalaikis pokytis dažnai būna trapus. Galima padėti žmogui atsisakyti alkoholio, tačiau jei nesikeičia šeimos santykiai, bendravimo būdai ar aplinka, problemos dažnai sugrįžta kita forma. Vis labiau įsitikinau, kad šeimos sunkumai retai priklauso tik vienam žmogui, nes juos palaiko visa sistema. Todėl ir pagalba turi būti sisteminė.

• Kokią vietą, kalbant apie sisteminę pagalbą vaikui ir šeimai, užima MDFT?

Moksliniai tyrimai vis aiškiau rodo, kad vaikų saugumo negalime vertinti tik pagal pavienius įvykius. Vaiko patiriama žala dažniausiai kaupiasi ilgą laiką ir susideda iš daugybės, kartais iš pirmo žvilgsnio nedidelių patirčių. Todėl vertinant vaiko situaciją labai svarbu matyti visą jo gyvenimo kontekstą, o ne atskirus epizodus.

Kaip mokslo darbuotoja tyrinėju institucinį atsaką mažinant alkoholio daromą žalą vaikams. Mane domina, kaip valstybės institucijos gali anksčiau pastebėti vaikų patiriamą žalą, veiksmingiau bendradarbiauti tarpusavyje ir priimti sprendimus, kurie padėtų ne tik spręsti momentinę krizę, bet ir užtikrintų vaiko saugumą bei gerovę ilgalaikėje perspektyvoje.

Būtent šios paieškos mane atvedė į multidimensinę šeimos terapiją. Ši terapija remiasi sisteminiu požiūriu: dirbama ne tik su paaugliu, bet ir su tėvais, šeimos narių tarpusavio santykiais, mokykla bei kitomis svarbiomis vaiko gyvenimo sritimis. MDFT itin dera su tuo, ką atskleidė žalojančių vaikystės patirčių (angl. ACE) tyrimai, kurie iš esmės pakeitė supratimą apie vaikystės patirčių reikšmę.

Žinoma, kad tėvų priklausomybės, smurtas, konfliktai, vaikų nepriežiūra ir kiti vaikystėje patirti sunkumai nėra vien socialinė problema. Tai vieni svarbiausių ilgalaikę žmogaus fizinę ir psichikos sveikatą lemiančių veiksnių. Tačiau moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad net labai sudėtingomis aplinkybėmis vaiko gyvenime gali atsirasti apsauginių, puoselėjančių patirčių: saugus santykis su bent vienu suaugusiuoju, emocinis palaikymas, galimybė būti išgirstam ir priimtam. Būtent tokios patirtys stiprina vaiko atsparumą, mažina psichoaktyvių medžiagų vartojimą ir tampa pagrindu pokyčiui.

MDFT terapija padeda šeimai kurti naujas, puoselėjančias patirtis, kur tėvai mokosi geriau suprasti savo vaiką, paauglys – atviriau kalbėti apie savo sunkumus, o visa šeima, atrasti naujus bendravimo būdus ir stiprinti tarpusavio ryšį. Tokiu būdu kuriama aplinka, kurioje didesnė galimybė atsirasti ilgalaikiam pokyčiui.

Tikiu, kad nė viena šeima nėra vien savo problemų visuma. Kiekviena šeima turi stiprybių, net jei tam tikru gyvenimo momentu jų nebemato. O vaikams didžiausią pokytį dažniausiai sukuria ne vienas konkretus įvykis, bet daugybė mažų kasdienių pokyčių: daugiau saugumo, bendravimo, supratimo ir tarpusavio ryšio. Būtent todėl savo mokslinius tyrimus ir praktinį darbą MDFT matau kaip galimybę prisidėti prie to, kad Lietuvos vaikai patirtų kuo mažiau žalos, susijusios su artimųjų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu ar kitais šeimos sunkumais, o šeimos gautų pagalbą, kuri padėtų jiems gyventi bent dalele geresmį, ramesnį gyvenimą.

Šiuo metu kviečiame norinčius prisijungti prie prasmingo darbo RPLC Kauno filiame, MDFT specialisto pozicijai užimti. Daugiau informacijos: https://www.rplc.lt/karjera/

 #bendraifinansuojaEuroposSąjunga