Viena iš priežasčių, kodėl priklausomybės ligomis sergantys žmonės neieško gydymo, yra baimė pripažinti problemą ir keisti gyvenimą bei vidinės motyvacijos stoka. Specialistai sako, kad dažnai tokius žmones kreiptis pagalbos priverčia išorinės aplinkybės – nuo pokalbio su artimaisiais ar sveikatos problemų iki grėsmės netekti vaikų ar perdozuoti.

„Žmones veikia skirtingi dalykai. Vieni atranda motyvaciją sužinoję, kad vartojimas stipriai pakenkė sveikatai ir tęsiant gresia pasekmės. Kitiems pakanka artimųjų paraginimo. Treti atvyksta ne savo pasirinkimu, o nukreipti vaiko teisių, probacijos, kitų tarnybų. Visais atvejais vien atvykimas iki mūsų jau yra pirmas žingsnis, net jei kažkas privertė jį žengti, nes su atėjusiu žmogumi gali kalbėti specialistai, siūlyti gydymo metodus, „užkabinti“ ir sužadinti vidinę motyvaciją, reikalingą sėkmingai sveikti“, – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo Socialinės ir psichologinės pagalbos skyriaus vedėja Eglė Lydekaitė.

Svarbu suprasti, kad jei priklausomybė yra tapusi neatsiejama gyvenimo dalimi, kyla didelė baimė ir nenoras keistis, nes žmonės jau yra pamiršę, kaip gyventi kitaip. Tuomet specialistams tenka nemažai padirbėti, kad įkvėptų norą keisti gyvenimą.

„Labai svarbu išsiaiškinti, kas žmogų padėtų įtraukti ir išlaikyti gydymo procese, dėl ko jis norėtų sveikti. Dažnam padeda klausimas, jei jis ar ji būtų žinoję, kad atsidurs ten, kur yra dabar, ar būtų pradėję vartoti. Tai leidžia žmogui mintimis nueiti visą kelią atgal ir susimąstyti. Daugelį motyvuoja galimybė atkurti prarastus santykius su artimais žmonėmis, nes visi, nesvarbu, kokios jų gyvenimo patirtys ar vartojimo „stažai“, nori kažkam rūpėti, būti reikalingi ir dėl to santykio keistis. Ne veltui ir sveikimo plane įtraukiamas punktas apie atkurtus ryšius su artimaisiais“, – kalba specialistė.

Sunkiausia motyvuoti tuos, kurie žalingai vartoja ar turi problemų dėl lošimų, tačiau vis dar atlieka socialinius vaidmenis: šeimos nario, draugo, darbuotojo. Jiems pasveikti būtų paprasčiausia, tačiau jie neieško pagalbos, nes jaučiasi kontroliuojantys situaciją ir nemato pasekmių.

„Šie žmonės yra savotiška pilkoji zona, nes tarsi turi socialinį gyvenimą, finansų, darbą, bet šalia visada yra vartojimas ar lošimas, kuris rodo, kad nėra gerai. Tokiais atvejais gali padėti išorinė motyvacija, nes jie patys savo vartojimą ar elgesį dažnai neigia. Jei pasako kažkas iš šalies, kad yra problema, vadinasi, ji tikrai yra ir gana didelė, nes jau pastebi kiti. Tai gali būti ne tik šeima, bet ir draugai, kolegos. Kolektyvas tikrai gali būti motyvacijos šaltinis, tik vartojantis darbuotojas neturi būti nematomas dramblys kambaryje, negalima apsimesti, kad nieko nevyksta. Artimiausi bendradarbiai, kuriais jis pasitiki, turėtų su juo ramiai pasikalbėti ir pasiūlyti kreiptis pagalbos. Dažnai to užtenka žmogui susimąstyti“, – tikina specialistė.

Artimiesiems padeda suprasti priklausomybę

Pasak E. Lydekaitės, artimieji gali įkvėpti ieškoti pagalbos, tačiau jie ne visada žino, kaip elgtis tinkamai, tad dažnai naudoja schemas, kurios kaip tik padeda toliau vartoti ar lošti, pavyzdžiui, bando panaikinti pasekmes, apmoka skolas.

Žmogaus priklausomybė veikia ir artimųjų emocinę savijautą. Kai kurie užsisklendžia ir visas emocijas bando išgyventi patys, kiti viešumoje apsimeta, kad viskas gerai, o viduje kenčia, treti iš bejėgiškumo nuolat konfliktuoja su priklausomu žmogumi.

„Dažnai artimieji grasina išvaryti iš namų. Juos galima suprasti, pyktis kyla iš beviltiškumo vis bandant padėti ir atsitrenkiant tarsi į sieną. Vis dėlto grasinimai dažnai neveikia. Žmones, kurie vartoja ir bijo gatvės gyvenimo, tas gali kažkiek paveikti, bet daugelio ultimatumai nepasiekia. Be to, dažnai tokie grasinimai skaudina ir pačius artimuosius – ne viena mama yra pasakojusi, kad iš pradžių liepė vaikui išeit iš namų, po to pačios ieškojo, kur jis yra, nes o jei kažkas atsitiks, jei perdozuos būtent tada ir visą gyvenimą teks gyventi su kaltės jausmu“, – aiškina ji.

Pašnekovė sako, kad yra ir daug neteisingo priklausomybės supratimo. Specialistai dažnai girdi, neva žmogus geria, nes neturi valios, nes taip pats pasirenka ir panašias frazes.

„Valia čia niekuo dėta, kaip valia nepadės, pavyzdžiui, nesusirgti onkologine liga ar nuo jos pasveikti. Ir pasirinkimas buvo pačioje vartojimo pradžioje, o vėliau pasirinkimo nebelieka, tik liga ir būtinybė, be kurios žmogui atrodo neįmanoma išgyventi. Todėl ne tik gydome sergantįjį, bet ir kviečiame konsultuotis jo artimuosius – apie patį priklausomybės mechanizmą, gydymo būdus, kaip gyventi šalia priklausomybę turinčio žmogaus, kaip įtikinti jį kreiptis pagalbos“, – komentuoja E. Lydekaitė.

Gydymas moko gyventi be vartojimo

Specialistė pasakoja, kad priklausomybė gydoma keliais etapais. Pirmasis yra abstinencijos gydymas, pasitelkiant medikamentus ir specialistų konsultacijas, kurių tikslas – informuoti pacientus apie priklausomybę kaip psichikos ir elgesio sutrikimą, kalbėtis apie gydymo ir reabilitacijos galimybes, motyvuoti sveikti.

„Dažnai žmonės klaidingai galvoja, kad abstinencijos gydymas ir yra visas priklausomybės gydymas. Vien suvaldyti abstinencijos simptomus nepakanka, nes žmonės vis dar nemoka gyventi su vidine tuštuma, kuri neabejotinai atsiranda, kai nebelieka vartojimo, jie nežino, kuo užpildyti laiką. Arba atsiranda gėda dėl buvusio vartojimo, ir ją reikia išmokti priimti, kaip ir kitas kylančias emocijas. Be specialistų pagalbos dažniausiai sunku atrasti tinkamus įveikos būdus ir sprendimus, todėl po abstinencijos gydymo būtina psichosocialinė pagalba“, – teigia ji.

Respublikiniame priklausomybės ligų centre siūloma stacionarinė psichosocialinė reabilitacija, dienos stacionaro paslauga, psichosocialinis gydymas (Minesotos programa). Pabaigę visas gydymo programas, žmonės toliau gali rinktis dalyvauti anoniminėse savitarpio pagalbos grupėse, ilgalaikėse reabilitacijose.

Sveikstantys nuo priklausomybės gali patirti atkryčius, kuriuos dažnai laiko gydymo nesėkme. E. Lydekaitė akcentuoja, kad svarbu suvokti, jog viskas iš karto nepasikeis, sveikimas ir perėjimas prie kitokio gyvenimo vyks po truputį, nes ir neturintiems priklausomybių žmonėms gyvenime viskas nepavyksta tobulai, visiems reikia stengtis.

Martyno Ambrazo nuotrauka