Viešumoje vis dažniau kalbant apie psichoaktyviąsias medžiagas vartojančius paauglius, dalis tėvų patys siūlo vaikams per šventes paragauti alkoholio ar perka elektronines cigaretes, taip neva kontroliuodami, ką vaikai vartoja. RPLC Kauno filialo Vaikų ir paauglių psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja Žydrė Nutautienė tai vadina pavojinga auklėjimo iliuzija, nes iš tiesų tokiu elgesiu tėvai įteisina ir legalizuoja vartojimą, o paauglys gauna aiškią žinutę, kad jei tėvai tam pritaria, vadinasi, tai yra normalu, saugu ir jis turi teisę tai daryti.

Kokia apskritai šiuo metu yra situacija su paauglių žalingu vartojimu? Su kokiomis pagrindinėmis problemomis sulaukiate nepilnamečių ir jų tėvų?

Žinote, pastebime, kad situacija per pastaruosius kelerius metus išties keičiasi – tradicinės medžiagos traukiasi į antrą planą, o jas keičia naujos, paauglio sveikatai kur kas pavojingesnės.

Beveik kiekvienas į mūsų skyrių atvykęs pacientas rūko. Tačiau didžiausias blogis yra tai, kad į tuos garinimo skysčius yra primaišoma pačių įvairiausių, neaiškios kilmės cheminių medžiagų. Paaugliai dažniausiai patys net nežino, ką tiksliai įkvepia, o tiesa paaiškėja tik atlikus narkotinių medžiagų testus – ten randame sintetinių kanabinoidų, įvairių stimuliantų ar kitų gyvybei pavojingų cheminių medžiagų. Labai dažnai jos veikia neprognozuojamai, kadangi yra primaišoma skirtingo veikimo medžiagų.

Pastaraisiais metais auga „skaitmeninės priklausomybės“. Tėvai į mus kreipiasi apimti nevilties ir bejėgiškumo, nes jų vaikai paromis sėdi prie ekranų, socialiniuose tinkluose arba kompiuteriniuose žaidimuose visiškai prarasdami laiko bei realybės pojūtį. Kadangi paauglio smegenys nuolat patiria intensyvią stimuliaciją, ima ryškėti neigiami kasdienio gyvenimo pokyčiai: pradeda praleidinėti mokyklą, sutrinka miego režimas, apleidžiama asmens higiena ir visavertė mityba. O kai tėvai bando šią situaciją kontroliuoti – paimti telefoną, išjungti kompiuterį ar apriboti internetą namuose – dažniausiai viskas baigiasi fizine agresija ar konfiktu šeimoje.

Alkoholis irgi niekur nedingo, jo vartojimas išlieka, tačiau pastebime, kad paaugliai nebepasitenkina keliais gurkšniais ar lengvu apsvaigimu. Dabar dominuoja alkoholio išgėrinėjimas dideliais kiekiais per trumpą laiką. Tai daroma tikslingai, siekiant realybės „išjungimo“, kas didina traumų, apsinuodijimų riziką.

Vaikai ir paaugliai akimirksniu turbūt netampa priklausomi – kokius etapus iki priklausomybės jie paprastai nueina?

Tikrai taip, tai niekada neįvyksta per vieną dieną ar naktį. Tai labai dėsningas, nuoseklus ir, sakyčiau, klastingas procesas, kuriame galime išskirti keturis esminius etapus.

Viskas prasideda nuo paprasto eksperimentavimo – tai smalsumo etapas. Paauglystėje noras pažinti pasaulį, išbandyti ribas ir patirti kažką naujo yra natūrali raidos dalis. Paauglys tiesiog nori pats pabandyti, pajausti, kas tai yra, pamatyti tą nepažįstamą pasaulį. Labai dažnai šiame etape paauglį veda ir stiprus noras pritapti prie draugų kompanijos, baimė likti atstumtam, pasirodyti „balta varna“ ar mažiau suaugusiu, ypač jei kiti aplinkui kažką vartoja. Jei ta pavartotos medžiagos ar elgesio patirtis paaugliui pasirodo maloni, o aplinka ją dar ir pastiprina, pamažu pereinama į antrąjį etapą – socialinį vartojimą. Čia psichoaktyvioji medžiaga ar kompiuteriniai žaidimai tampa nuolatiniu savaitgalio, vakarėlių ar laisvalaikio ritualu. Šiame etape paauglys, tėvų paklaustas, visada užtikrintai ir labai įtikinamai pasakys „aš bet kada galiu nustoti, čia tik dėl pramogos“ ir jis nemeluoja, nes dar kontroliuoja situaciją, gali pasirinkti šiandien nevartoti ar nežaisti. Tačiau jo smegenyse jau prasideda procesai – formuojasi stipri ir pavojinga asociacija, kad pilnavertis atsipalaidavimas, linksmybės ar tiesiog laisvas bendravimas su bendraamžiais realiame gyvenime yra įmanomas tik su šia papildoma „pagalba“.

Trečiasis etapas – žalingas vartojimas. Šiame etape iš esmės pasikeičia vaiko motyvacija: psichoaktyvi medžiaga arba ekranai iš pramogos virsta emocijų reguliavimo įrankiu. Vaikas vartoja arba „skęsta“ žaidimuose nebe todėl, kad jam linksma, o todėl, kad jaučia disbalansą viduje. Jis naudoja tai kaip emocinius nuskausminamuosius – bėga nuo kasdienio streso mokykloje, nuo slegiančios vienatvės, patyčių iš bendraamžių, nepasitikėjimo savimi ar nuolatinių konfliktų su tėvais. Tai momentas, kai paauglys supranta, jog psichoaktyviosios medžiagos ar virtualus pasaulis gali „išjungti“ bet kokią realybės baimę, liūdesį ar nerimą. Vartojimas tampa sistemingas, o visi ankstesni hobiai, būreliai ir pažangumas mokykloje tiesiog tampa nebesvarbūs.

Ir galiausiai, jei paauglys šiame etape laiku nesustabdomas ir nesulaukia pagalbos, pasiekiamas priklausomybės sindromas. Čia jau prarandama bet kokia kontrolė. Medžiaga ar ekranas tampa vieninteliu gyvenimo siekiu, apie kuriuos sukasi visos mintys – kaip gauti, kaip paslėpti, kaip kuo greičiau įsijungti kompiuterį. Atsiranda tolerancija, kai organizmas pripranta ir tam pačiam efektui pasiekti reikia vis didesnių psichoaktyviųjų medžiagų dozių arba vis daugiau valandų prie ekrano.

Kaip tuos etapus laiku pastebėti tėvams ir kokie turėtų būti pirmieji jų veiksmai?

Svarbiausias signalas tėvams – tai staigus, nepaaiškinamas vaiko elgesio pasikeitimas. Pirmiausia reikia stebėti pačią vaiko būseną, jo emocinį foną ir kasdienius įpročius. Jei be jokios logiškos priežasties krenta vaiko pažangumas mokykloje, prasideda bėgimas iš pamokų, o senus, tėvams pažįstamus draugus pakeičia visiškai nauja kompanija, apie kurią vaikas atsisako pasakoti – tai yra ženklas.

Taip pat svarbu pastebėti, kai atsiranda nepaaiškinamas perteklinis privatumo poreikis. Pavyzdžiui, kai paauglys vis dažniau atsiskiria savo kambaryje ir netinkamai reaguoja į bet kokį bandymą pasidomėti jo dienos planais, pasiekimais, emocijomis ar laisvalaikiu. Kartu su tuo pradeda svyruoti emocinė būsena: stebimi nepaaiškinami nuotaikų šuoliai, kai vaikas per kelias minutes iš liūdesio pereina į pykčio priepuolį dėl menkiausios smulkmenos. Sutrinka darbo ir miego režimas, kai naktimis sėdima prie ekranų, o dienomis neįmanoma prabusti į pamokas. Taip pat tėvai turėtų atkreipti dėmesį į neįprastus kvapus drabužiuose bei kambaryje, ir, žinoma, į prasidėjusius pinigų ar daiktų dingimus iš namų.

Didžiausia ir dažniausiai daroma tėvų klaida, sužinojus apie vaiko vartojimą – emocijų padiktuotas puolimas: rėkimas, moralizavimas, tardymas, ultimatumų kėlimas, drastiškų bausmių taikymas. Tokia reakcija dažniausiai neduoda jokio teigiamo rezultato. Tai tik pastūmėja paauglį visiškai izoliuotis, o ne spręsti problemą.

Pirmasis žingsnis – tai tėvų pasiruošimas pokalbiui, kai patys tėvai yra nusiraminę, suvaldę savo šoką, baimę bei pyktį ir apsvarstę galimą būsimo pokalbio eigą. Tai turi būti atviras, ramus, gilus ir, svarbiausia, neteisiamas pokalbis. Tėvai turėtų kalbėti remdamiesi savo jausmais ir aiškiai rodydami meilę, o ne baudžiantį toną. Pokalbis turėtų skambėti maždaug taip: „Aš matau, kad tu pasikeitei, aš matau, kad tau dabar yra labai sunku, ir man, kaip mamai ar tėčiui, tai kelia didžiulį nerimą. Noriu suprasti, kas su tavimi vyksta, ir kaip aš galiu tau padėti“.

Kada tėvai jau būtinai turėtų atvesti vaiką specialistų konsultacijai? Kur yra ta riba, kai šeimos jėgų nebepakanka?

Kai šeimos susitarimai, taisyklės ir nuoširdūs pokalbiai nebeveikia, kai paauglys demonstratyviai ignoruoja nustatytas ribas. Dar rimtesnį pavojų rodo prasidedantis destruktyvus elgesys: sistemingos vagystės iš namų, artimųjų piniginių ar parduotuvių, siekiant gauti pinigų psichoaktyviosioms medžiagoms ar žaidimams. Taip pat nerimą turėtų kelti bėgimas iš namų, įsitraukimas į pavojingas skolas ar kitas rizikingas veiklas. Pati pavojingiausia riba pasiekiama tuomet, kai žalingą vartojimą ar elgesio sutrikimus pradeda lydėti savižala – tokiais atvejais profesionali pagalba būtina nedelsiant.

Respublikiniame priklausomybės ligų centre vaikams ir paaugliams paslaugos yra teikiamos nemokamai, su šeimos gydytojo siuntimu. Tėvai gali tiesiogiai registruoti paauglį RPLC filialuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro ar psichologo konsultacijoms. Priklausomai nuo vyraujančios problemos pacientas bus nukreipiamas ambulatoriniam gydymui, vaikų dienos stacionaro paslaugoms Vilniaus ar Klaipėdos filialuose arba stacionarinei vaikų ir paauglių psichosocialinės reabilitacijos programai Kauno filiale. Svarbiausia – žengti tą pirmąjį žingsnį ir kreiptis pagalbos.

Paradoksas, bet šiandien dažnai girdime, kad tėvai patys siūlo savo vaikams paragauti alkoholio namuose ar perka elektronines cigaretes, nes taip neva gali kontroliuoti, ką jų vaikai vartoja. Be to, jie nemato problemos, kad vaikai paromis sėdi prie kompiuterių. Kaip jūs vertinate tokius tėvų poelgius?

Tokius poelgius vienareikšmiškai vertiname neigiamai. Tai yra viena pavojingiausių šiuolaikinio auklėjimo iliuzijų. Nupirkdami vaikui elektroninę cigaretę ar įpildami alkoholio prie šventinio stalo neva „kontrolės tikslais“, tėvai patys visiškai įteisina ir legalizuoja paauglio vartojimą. Vaikas iš pačių artimiausių žmonių, kurie turėtų nubrėžti saugumo ribas, gauna labai aiškią psichologinę žinutę: „Mano tėvai tam pritaria, vadinasi, tai yra normalu, saugu ir aš turiu teisę tai daryti“. Tėvų lūkestis yra, kad vaikas rūkys ar gers tik namuose „saugiai“, jų priežiūroje, tačiau realybė yra visiškai kitokia. Paauglys vis tiek vartos už namų ribų, tik dabar jis tai darys be jokio vidinio stabdžio, baimės ar kaltės jausmo, nes jaučiasi turintis tėvų „palaiminimą“.

Su kokiais dar tėvų įsitikinimais apie priklausomybę, jos gydymą tenka susidurti?

Dažniausiai susiduriame su dviem požiūriais, kurie dažnai tampa rimta kliūtimi sėkmingam sveikimo procesui. Pirmasis – paciento tėvai ar globėjai tikisi, kad specialistai paauglį, lyg kokį sugedusį prietaisą, tiesiog „suremontuos“, o patys namuose galės gyventi kaip gyvenę iki šiol, nekeisdami jokių savo įpročių ar bendravimo kultūros su vaiku. Šiais atvejais tėvams yra paaiškinama, kad priklausomybė ar žalingas elgesys yra visos šeimos problema. Labai dažnai destruktyvus elgesys, bėgimas į psichoaktyvių medžiagų vartojimą ar ekranus yra tik išorinis simptomas, atsakas į šeimoje užsitęsusias problemas: emocinį šaltumą, nuolatinius tėvų konfliktus, hiperkontrolę arba priešingai, visišką emocinį apleistumą ir vienatvę. Jei pacientas mūsų skyriuje praeis visą psichosocialinės reabilitacijos programą, pasieks puikių rezultatų, bet grįš į nepakitusią aplinką, atkrytis įvyks akimirksniu. Štai todėl mes šį mitą stengiamės griauti iškart, kadangi sveikti, keistis ir persitvarkyti privalo visa šeima, o ne vienas vaikas.

Kitas dažnas įsitikinimas – tai problemos neigimas ar menkinimas, sakant, kad „čia tik sunki paauglystė, paprastas maištas, mes visi jaunystėje kažką bandėme, jis tiesiog išaugs“. Mes turime labai aiškiai padėti tėvams nubrėžti ribą tarp natūralios raidos ir patologijos. Kai tėvai teigia, kad vaikas „išaugs“, mes jiems aiškiname apie biologinius procesus, vykstančius paauglystėje. Paauglio smegenys, o ypač prefrontalinė (kaktinė) žievė, kuri atsakinga už impulsų kontrolę, racionalių sprendimų priėmimą ir ilgalaikių pasekmių vertinimą, dar tik formuojasi ir intensyviai vystosi iki maždaug 25 metų amžiaus. Bet koks ankstyvas psichoaktyviųjų medžiagų, net ir to paties nikotino ar alkoholio, patekimas į organizmą, arba paromis trunkantis ekranų naudojimas sukelia dirbtinį, neadekvatų dopamino kiekio padidėjimą. Kadangi jaunos smegenys yra neįtikėtinai plastiškos, jos prie dirbtinio cheminių medžiagų sukelto dopamino pliūpsnio prisitaiko labia greitai, todėl priklausomybės sindromas paaugliui išsivysto kelis kartus greičiau nei suaugusiam, subrendusiam žmogui. Todėl tėvams akcentuojame, kad toks elgesys kaip sistemingas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas ar paromis trunkantis žaidimas nėra maištas – tai struktūrinis ir funkcinis centrinės nervų sistemos perprogramavimas, kuris reikalauja sistemingo ir ilgalaikio gydymo.

Sveikti atvykstantys vaikai turbūt ne visada būna motyvuoti. Kaip pavyksta pakeisti jų požiūrį?

Paaugliai praktiškai niekada neatvyksta gydytis savo noru. Dažniausiai jie pas mus patenka pykdami ant viso pasaulio, visiškai užsidarę savyje arba demonstruodami demonstratyvią apatiją. Kad pakeistume jų požiūrį, mes visiškai nenaudojame moralizavimo ar gąsdinimų. Specialistai bendrauja su paaugliu kaip su lygiaverčiu asmeniu ir padeda jam pačiam pamatyti, ką destruktyvus elgesys, vartojimas iš jo atima šiandien, čia ir dabar. Kai paauglys supranta, kad mes jo nebaudžiame, o siūlome išeitį iš jo patiriamo chaoso, pradeda megztis terapinis ryšys.

Pati stacionarinė vaikų ir paauglių psichosocialinė reabilitacija trunka iki 30 dienų. Pagrindinis šios programos tikslas – sukurti saugią, struktūrizuotą, nuo išorinių dirgiklių, psichoaktyvių medžiagų bei ekranų izoliuotą aplinką, kurioje paauglys mokosi gyventi kitaip. Su paaugliu kasdien dirba specialistų komanda – vaikų ir paauglių psichiatras, medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, socialinių darbuotojų padėjėjai, slaugytojai. Stacionare gydomiems pacientams sudaroma dienotvarkė, kuri savaime gydo pervargusias bei dirbtinio dopamino nualintas smegenis. Čia nėra laiko nuoboduliui ar impulsyviems poelgiams: kelis kartus per dieną vyksta individualios konsultacijos, grupinės psichoterapijos užsiėmimai, jausmų dienoraščių rašymas, užtikrinamas ugdymo procesas, organizuojamos laisvalaikio veiklos. Kartu su psichoterapiniu gydymu, esant poreikiui, gali būti taikoma ir medikamentinė terpija.

Kadangi paauglio smegenys pasižymi neuroplastiškumu, reabilitacijoje mes intensyviai dirbame ties naujų, sveikų dopamino kelių formavimu: per žaidimų, meno terapiją, sportą, maisto gaminimą, taip padėdami paaugliui patirti džiaugsmą, ramybę ir pasididžiavimą savimi kasdieninėje veikloje. Taip pat nedidelėje bendruomenėje jie mokosi atkurti prarastus socialinius įgūdžius: bendrauti be agresijos, spręsti konfliktus žodžiais, valdyti savo emocijas, atpažinti manipuliacijas. Tai yra daug pastangų reikalaujantis darbas, kurio metu paauglys susiduria su savo problemomis ir atranda sveikų įrankių su jomis tvarkytis.

Užsiminėte, kad dirbate ir su paauglių tėvais. Kaip šis bendradarbiavimas vyksta praktiškai ir ko tėvai turėtų išmokti per savo vaiko ligą bei sveikimą?

Darbas su tėvais yra lygiavertė ir visiškai būtina mūsų gydymo programos dalis. Gydymo procese vykdome konsultacijas su paauglio tėvais ar globėjais, kurių metu jie mokosi atpažinti savo pačių kopriklausomybę. Tai reiškia, kad tėvai privalo nustoti gelbėti vaiką nuo jo paties susikurtų problemų. Jie mokosi nepateisinti vaiko melų mokykloje, nemokėti jo skolų, netvarkyti jo kambario ir pan. Paauglys turi pats pajusti savo elgesio pasekmes, nes tik tada atsiranda motyvacija keistis. Tėvai mokosi nubrėžti aiškias ribas, keičia savo bendravimo modelį – nustoti rėkti, kaltinti ar manipuliuoti, ir pereiti prie ramaus ir konstruktyvaus dialogo. Jie išmoksta kontrolę pamažu pakeisti abipusiu pasitikėjimu.

Labai džiugu, kad siekiant dar labiau sustiprinti šį darbą su šeimomis, visuose RPLC filialuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose) pradedama teikti visiškai nauja, pasaulyje pripažinta ir moksliniais įrodymais grįsta paslauga šeimai – Multidimensinė šeimos terapija (MDFT). Tai yra mobili ir neįtikėtinai efektyvi elgesio keitimo programa, sukurta specialiai paaugliams, turintiems kompleksinių elgesio bei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemą. MDFT specialistai vienu metu dirba keturiomis kryptimis: su pačiu paaugliu, jo tėvais, šeima ir net su bendruomene – mokykla, vaiko teisių specialistais ar teisinėmis institucijomis. Ši nemokama paslauga yra žingsnis į priekį, leidžiantis į paauglio sveikimą pažvelgti ne kaip į individualią vaiko problemą, o kaip į bendrą visos šeimos sveikimą.

Ką pasakytumėte tėčiui ar mamai, kurie sako, kad jų vaikas su priklausomybe nesusidurs niekada? Ar tikrai yra vaikų, turinčių tam tikrą „imunitetą“ žalingam vartojimui ir priklausomybei?

Tai yra mitas. Tiesa tokia, kad joks vaikas pasaulyje neturi „imuniteto“ priklausomybei. Priklausomybė yra biopsichosocialiniu požiūriu aiškinamas sutrikimas. Kai kurie žmonės nuo gimimo turi didesnį polinkį į priklausomybes, nes jų smegenys jautriau reaguoja į malonumą, riziką ar stiprius potyrius. Tai nereiškia, kad priklausomybė yra neišvengiama, tačiau tokiems žmonėms gali būti sunkiau sustoti arba kontroliuoti savo elgesį. Pavyzdžiui, jei šeimoje buvo priklausomybių, paauglys gali paveldėti didesnį jautrumą priklausomybę keliantiems faktoriams. Mokslininkai tai sieja su tam tikrų genų poveikiu smegenų atlygio sistemai.

Tačiau genetika yra tik viena dėlionės dalis. Net pačioje saugiausioje ir emociškai šilčiausioje šeimoje augantis vaikas už namų ribų patiria kitus išgyvenimus: bendraamžių patyčios mokykloje, socialinė atskirtis ar nepasitikėjimas savimi. Jei paauglys neišmoksta ar neišdrįsta apie tai kalbėtis namuose, psichoaktyviosios medžiagos ar bėgimas į virtualų pasaulį tampa jo išsigelbėjimu. Įtakos turi ir socialinė aplinka. Bendraamžių spaudimas, noras priklausyti ar pritapti prie tam tikros grupės labai dažnai būna stipresnis už bet kokius tėvų žodžius. Negana to, šiuolaikinė narkotikų rinka per socialinius tinklus gali pasiekti bet kurį paauglį. Todėl bet koks tėvų teiginys „mano vaikui taip niekada nenutiks“ yra pavojingas neigimo mechanizmas. Dėl tėvų baimės susidurti su realybe, dažnai pirmieji vaiko elgesio pasikeitimai, jo pagalbos šauksmai ir vartojimo etapai yra pastebimi per vėlai.

Martyno Ambrazo nuotrauka