konferencija „Elektroninės cigaretės ir jaunimo (ne)sveikata: problema, kurios nebepaslėpsime už dūmų“
Nuo gydytojų toksikologų iki gydytojų pulmonologų, nuo su psichoaktyvias medžiagas žalingai vartojančiais paaugliais dirbančių specialistų iki švietimo ekspertų bei policijos pareigūnų – pora dešimčių specialistų šiandien susirinko į konferenciją LR Seime, kad rastų atsakymą į klausimą, kaip išspręsti nebepaslepiamą problemą – nepilnamečių elektroninių cigarečių rūkymą.
LR sveikatos ministerijos patarėja dr. Neringa Grigutytė konferencijos pradžioje akcentavo, kad vis dar tvyro pavojingas mitas, jog elektroninė cigaretė yra tik garai, nieko kenksmingo, kai iš tiesų tai yra vartai į priklausomybę, o LR Seimo Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkas prof. dr. Saulius Čaplinskas išreiškė tvirtą nuomonę – elektronines cigaretes būtina drausti, laukti nebegalima.

Pranešimą konferencijoje skaitęs RPLC Vilniaus filialo Ambulatorinio skyriaus vedėjas, klinikinės toksikologijos gydytojas Haris Jakavičius vis dar besivystančias paauglio smegenis palygino su automobiliu, kai spaudžiamas greičio pedalas, bet stabdžiai neveikia: „Paauglių suvokimas apie žalą atsiranda daug vėliau, apie 21 gyvenimo metus. Didelė problema yra tai, kad elektroninės cigaretės tampa kaip priemonė vartoti kitas psichoaktyviąsias medžiagas, dažnai sintetinius kanabinoidus. Šalia elektroninių cigarečių jau populiarėja naujas produktas – nikotino paketėliai („snusas“), apie kuriuos žino net šeštokai. Ir nors Lietuvoje prekyba nerūkomais tabako gaminiais yra uždrausta, tačiau juos paaugliai atsisiunčia iš kitų ES šalių, kur jie legalizuoti.“
Savo ruožtu RPLC Vilniaus filialo Vaikų dienos stacionaro skyriaus vedėja dr. Giedrė Misiūnienė visiems priminė, kad paauglystė yra etapas, kada daugiausiai eksperimentuojama, o vienu iš eksperimentavimo kelių tampa ir elektroninių cigarečių naudojimas: „Paauglystėje labai būdinga motyvacijos trūkumas, tingumas, lengvas filosofavimas, nuolat bandomos suaugusiųjų tolerancijos ribos, klaidų ir bandymų metodas, kai per ribų tikrinimą mokomasi. Todėl intervencija turėtų atliepti jauno asmens įsitikinimus, pomėgius ir prioritetus, o komunikacija neturėtų būti gąsdinanti ar moralizuojanti.“ 

