Išgėrę alkoholio kai kurie žmonės ima elgtis jiems nebūdingai: laido juokus, prisnūsta, tampa agresyvūs, į akis sako, ką galvoja. Gydytojai psichiatrai aiškina, kad alkoholis stipriai veikia smegenų dalis, atsakingas už sprendimų priėmimą, todėl išgėrus gali ne tik atsiskleisti kasdien nerodomos asmenybės pusės, bet ir kilti neapgalvoti poelgiai, pavyzdžiui, sėdimas už vairo ar konfliktų provokavimas.

„Didžioji dalis žmonių kasdien jaučia įvairias emocijas, nuotaikų svyravimus, tam tikras įtampas. Pavartojus alkoholio ar kitų, nelegalių psichoaktyviųjų medžiagų smegenyse kyla įvairios cheminės reakcijos, paveikiama jų sritis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Tuomet sutrinka sprendimų priėmimo kelias, atsiranda atsipalaidavimas ir terpė pasireikšti tam tikroms asmenybės dalims, kyla neapsvarstyti, impulsyvūs veiksmai: vieni žmonės tampa laisvesni kalbėti, gali pasakyt kažką gero ar blogo, ko blaivūs neišdrįstų pasakyti, kiti gali susikaupusį pyktį, emocijas išlieti ant kito žmogaus ar veiksmais tam tikroje situacijoje, treti sėda už vairo ir panašiai“, – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė Paulina Kiškytė.

Gali rodyti gilesnes problemas

Kaip žmogus elgsis išgėręs alkoholio, priklauso nuo kelių aspektų – esamos emocinės būsenos, asmenybės tipo bei dabartinių jo gyvenimo aplinkybių.

„Visi esame skirtingi, buvome suformuoti mus supančios aplinkos, artimų žmonių, todėl turime skirtingų asmenybės bruožų. Esamos gyvenimo aplinkybės taip pat skiriasi ir keičiasi. Visi šie komponentai ir lemia, kokia asmenybės pusė atsiskleis pavartojus alkoholio – vieną kartą tas pats žmogus gali tapti itin linksmas, vakarėlio siela, o kitą kartą į paviršių gali iškilti pyktis ar nepasitenkinimas. Taip pat alkoholio poveikis organizmui priklauso ir nuo to, ar žmogus pavalgęs, išsimiegojęs, nuo hormonų ciklų, tad tikrai ne visada reakcija bus vienoda“, – kalba P. Kiškytė.

Jos teigimu, praėjus alkoholio poveikiui vieniems žmonėms gali būti gėda dėl to, kaip jie elgėsi pavartoję, ko prikalbėjo, o kitiems tai būna nė motais, jie ir toliau elgiasi taip pat. Pastarasis elgesys gali rodyti gilesnę problemą – kad alkoholio vartojimas jau gali būti žalingo vartojimo stadijoje.

„Yra svarbu, ar po tokių atvejų žmogus supranta, kaip alkoholis jį veikia, ir ar geba padaryti išvadas. Pavyzdžiui, vartojimo eigoje pajautus apgirtimą ir pasikeitusią būseną daugiau nebegerti bei to sprendimo laikytis. Jei taip, tuomet vartojimas laikomas mažai rizikingu. Žalingu jis tampa, kai žmogus pradeda nebekontroliuoti alkoholio kiekio ir vartojimo dažnio, nors ir žino, kad tai gali lemti jo neprognozuojamą elgesį. Jei tai kartojasi, vertėtų pasikonsultuoti su specialistais, nes ilgainiui tai gali tapti priklausomybe nuo alkoholio“, – atkreipia dėmesį gydytoja psichiatrė.

Paprastai tokios situacijos, kai alkoholio pavartojęs žmogus ima elgtis neadekvačiai, nėra malonios jo artimiesiems, tačiau gydytoja psichiatrė primena svarbią taisyklę – su neblaiviu žmogumi nereikia nieko aiškintis. Pokalbiui reikėtų susėsti kitą ar net dar kitą dieną, kai žmogus blaivus ir nebelikę jokių abstinencijos reiškinių. Vertėtų aptarti, kokia buvo situacija, kaip ją matė artimieji ir pats žmogus, pasidalinti savo emocijomis, paklausti, kaip jis ar ji jautėsi.

„Tuo visas artimųjų vaidmuo ir baigiasi – pasakymu, kad jie bus šalia, jei prireiktų pagalbos, palaikymo, patarimo. Nes priimti sprendimą, kad problema galbūt išties yra ir reikia pagalbos, gali tik pats žmogus. Artimieji gali pasiūlyti nueiti pasikalbėti pas specialistą, išgirsti nuomonę, motyvuodami, kad pats žmogus nėra specialistas. Kartais būna, kad pats žmogus „užkimba“ už šio pasiūlymo, galvodamas, kad specialistas patvirtins, jog jokios problemos nėra, bet iš esmės patys viduje norėtų suprasti, ar viskas gerai, nes jų elgesys gali kelti nerimą jiems patiems“, – sako ji.

Derybos su savimi

Žalingo alkoholio vartojimo etape būna daug neigimo – žmogus pastebi ritualus ir tendencijas, bet sau neigia, kad tai yra problema. Atsiranda pasiteisinimai „sustosiu, kada norėsiu“, „niekas manęs nesupranta“, „čia tik šįkart taip nutiko“ ir panašūs.

„Vis dėlto žmogus nėra aklas, jis mato, kad atsirado dėsningumai, kad kyla sunkumų kontroliuoti alkoholio kiekį, vartojimo dažnį ir tai kelia įvairių gyvenimiškų problemų. Tuomet paprastai prasideda vidiniai pokalbiai su savimi, pavyzdžiui, pažadai nebegerti mėnesį ar kažkiek laiko. Kai tai nepavyksta ir nesiseka pačiam susitvarkyti, gali kilti noras ignoruoti realybę, bėgti nuo jos. Jeigu visi save „pagautų“ ir kreiptųsi pagalbos dar žalingo vartojimo etape, sergančiųjų priklausomybe nuo alkoholio skaičiai būtų žymiai mažesni“, – teigia pašnekovė.

Pacientams, kuriems nustatomas žalingas vartojimas, ar tiems žmonėms, kurie įtaria esantys tokiame etape, gydytoja psichiatrė siūlo atlikti eksperimentą – pusmetį bet koks alkoholio vartojimas turi būti tik socialus, pavyzdžiui, šventėje, ir galima išgerti tik po tam tikrą nedidelį kiekį. Jokiomis aplinkybėmis alkoholio nevartoti vienam, pavyzdžiui, grįžus namo po darbo, norint atsipalaiduoti.

„Reikia žymėti alkoholio vartojimo progas bei kiekius ir stebėti, ar pavyksta išlaikyti užsibrėžtą vartojimo modelį, sau nemeluojant. Beveik visi pacientai, kuriems uždaviau šiuos namų darbus, po pusmečio nebegrįžo. Turbūt todėl, kad jiems nepavyko ir buvo sunku tai pripažinti, nes pripažinimas, kad turi problemą ir reikia ją spręsti, yra sunkioji sveikimo nuo priklausomybės dalis“, – sako P. Kiškytė.

Ilgalaikio vartojimo žalą ištaisyti sudėtinga

Pasak gydytojos psichiatrės, galvoti, kad žalingas alkoholio vartojimas praeis savaime, nėra teisinga, nes dažniausiai būna atvirkščiai – žmogus suserga priklausomybe, kuri ilgainiui daro vis didesnę žalą ir neigiamą poveikį asmenybei.

Vienas ryškiausių bruožų – žmogus ima vis dažniau meluoti, išsisukinėti, ignoruoti realybę, visada randa pasiteisinimų, kodėl jis negali kreiptis pagalbos, kad kiti žmonės bei artimieji jo nesupranta, kaltina. Bendravime gali atsirasti vis daugiau neadekvatumo, grubumo, priekabiavimo, asocialaus elgesio ir panašiai.

P. Kiškytė sako, kad ilgainiui, žmogui nesikreipiant pagalbos bei tęsiantis gausiam alkoholio vartojimui, palaipsniui vyksta asmenybės degradacija. Žmogus izoliuojasi nuo sociumo, nebejaučia poreikio save realizuoti, dirbti, kurti santykių, užsiimti bet kokia veikla, o vartojimas tampa iš esmės vieninteliu poreikiu. Žmogui tampa nebesvarbu, kaip jis atrodo, kur gyvena, ką veikia, ir jis net nesuvokia, kad galima gyventi kitaip.

„Taip paprastai nutinka po daugiau nei 10-15 metų gausaus ir kone nuolatinio alkoholio vartojimo. Esu mačiusi pacientų, kurių vienintelis tikslas buvo vartoti, ir buvo akivaizdu, kad jokiais būdais nebepavyksta pasiekti žmogaus, to asmens, kuris dar norėtų sveikti ir kažką keisti gyvenime. Retais atvejais „prisibelsti“ padeda situacijos, kai žmonėms iškyla rimtų sveikatos problemų ar jie atsiduria mirties akivaizdoje. Tačiau tokia kaina per didelė, todėl mano patarimas būtų neignoruoti galimos problemos, neleisti jai įsisenėti ir nebijoti konsultuotis su specialistais“, – apibendrina gydytoja psichiatrė.